Strėlė

Strėlė, toliašaudis ginklas, kuris perveria. Psichoanalizėje tai „fališkojo sadizmo“ išraiška. Iš lanko iššauta strėlė, kad ir kaip keista, ne visose senosiose kultūrose buvo įprasta, o ikikolumbinėje Vidurio Amerikoje kaip karo ginklą ją pakeitė svaidoma medinė ietis (atlatl).
Dažnai strėles siejo su saulės spinduliais, taip pat su medžiokle. Jomis žudė graikų dievai Apolonas ir Artemidė (Diana), indų audrų dievas Rudras iš savo tamsiosios pusės siuntinėdavo ligų strėles, priešingai negu gera linkinčios Sankaros šildantys spinduliai. Deivė su liūto galva Sechmeta senovės Egipto mitologijoje asocijuojama su karštais dykumų vėjais, siunčia „strėles, peršaunančias širdis“. Deivės Neitės atributas taip pat buvo sukryžiuotos strėlės. Maloniai „meile sužeisdavo“ širdį meilės dievų strėlės (gr. Erotas, lot. Amoras, indų Karnas), tačiau ekstaziškos meilės Dievui strėlės perverdavo ir žmogaus širdį (Teresės Avilietės, šv. Augustino). Strėlė ir lankas skeleto rankoje tampa mirties simboliais, taip pat ir Apreiškime Jonui (6, 8) ją laiko raitelis ant palšo žirgo. Kenčiantis Jobas jaučiasi pašautas Dievo: „Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane, mano dvasia čiulpia jų nuodų“ (6, 4). Epidemijos, tokios kaip maras, dažnai vaizduojamos kaip strėlėmis šaudantys keršto angelai. Viduramžių skulptūrose šauliai iš lanko vaizduojami kartu su gašlumą simbolizuojančiais gyvūnais (ožiu, gaidžiu) – akivaizdus ryšys su „Amoro strėlėmis“.
Sakmė apie strėlę, kurią galima lengvai sulaužyti ištrauktą iš strėlių ryšulėlio, o viso ryšulėlio neįmanoma perlaužti, ne tik Vakaruose, bet ir Kinijoje simbolizuoja vienybės jėgą. Sudarantys sąjungą Kinijoje bei Siaurės Amerikos indėnai dažnai perlaužia strėlę, tai reiškia atsisakyti karo. Strėlių ryšulėlis yra Kastilijos karalienės Izabelės (1474-1504) heraldikos simbolis, vėliau, siejant su jungu, jis tapo Ispanijos herbo, arba ispaniškosios „Falangos“, detale. Strėlių smaigaliais užbaigtas kryžius iki Antrojo pasaulinio karo buvo politinis Vengrijos simbolis, o Austrijoje trys strėlės sudaro socialdemokratų emblemą. Moderniojoje ženklų kalboje strėlė turi vien tik kryptį nurodančią reikšmę, niekam net nekiltų mintis apie toliašaudį ginklą. Strėle pervertos širdys ant medžių ir namų sienų susijusios su simboliniu meilės sąjungos ženklu. — Plunksnos ant medžioklės ir karo strėlių turėjo suteikti joms stabilumą skrendant į taikinį, galbūtplunksnomsbuvo priskiriama ir magiška galia suteikti strėlei paukščio savybes (greitį, lengvumą). Žinomi liaudiški posakiai greitas kaip strėlė, turėti dar keletą strėlių strėlinėje, iššaudė visas strėles. Žodžiu „strėlė“ ir naujaisiais laikais apibūdinamos greitos transporto priemonės (lenktyninis automobilis Mercedes „Sidabrinė strėlė“, švedų greitasis traukinys „Siaurės strėlė“). Strėlės simbolio agresyvumą, jo grėsmę keliantį poveikį šiandien atkuria tik toli skraidantys su aštriu smaigaliu raketų siluetai. — Tarp šventųjų, kurių atributas yra strėlė, aukščiausią rangą užima šv. Sebastijonas, kurį strėlėmis pervėrė jo pagoniškasis legiono bičiulis. – Bendrąja prasme strėlės simbolinį turinį galima sieti su impulsu, greičiu, grasinimu ir tikslo siekimu.