Kategorija: Simboliai

Žvakidė antikoje buvo gyvybiškai svarbus šviesos šaltinis (žvakė) naktį, kol nepradėta naudoti aliejinė lempelė (dažnai puošiama simboliais).

Žuvys, gyvenančios vandenyje, gilia psichologine prasme laikomos instinktyvumo simboliu ir todėl yra asmens vidinių gelmių „gyvųjų“ instinktų įsikūnijimas, susijęs su vaisingumu ir vidinių „moteriškų pasaulių“ galiomis.

Žiurkė, panašiai kaip ir pelė, dažniausiai neigiamas simbolinis gyvūnas, tačiau (kaip ir pelė) gali būti ir sielos gyvūnas. „Žiurkių gaudytojas iš Hamelno“ dažnai laikomas sielų gaudytojo ir apgaulingo gundytojo simboliu.

Žvaigždės, šviečiančios nakties danguje, laikomos kosminės tvarkos simboliais, nes jos taisyklingu ratu sukasi apie Šiaurės (Poliarinę) žvaigždę (pasaulio ašį), taip pat ne visada atpažįstamos kaip „dangaus šviesos” įvaizdis. Daugelyje mitologijų jos laikomos į dangų nukeliavusiais mirusiaisiais.

Žiedas, tradicinis begalybės (amžinybės) simbolis, rato simbolio perkėlimas į poveikį turinčio objekto suvokiamą realybę. Graikų ir ypač romėnų antikoje suteikta teisė nešioti geležinius žiedus reiškė nusipelniusių piliečių pagerbimą.

Žąsis kaip simbolinis gyvūnas ir kaip mažoji gulbės versija priskiriamas moterų ir namų sričiai. Pilkąsias ir želmenines žąsis antikoje gaudydavo kilpomis. Žąsis buvo prijaukinta dar senovės Egipte.

Žemė pagal klasikinę tradiciją vienas iš „keturių elementų“, drauge tai daugybės simbolinių idėjų kupina sąvoka („gimtinės žemė“, „kristi derlingon žemėn“, „kiekvienas atguls į žemę“, „trypiančios žemę armijos“ ir t.t.).

Žaidimo kauliukas, arba kubas, simbolikos požiūriu yra kvadratas trimatėje erdvėje, tvirtumo ir tvarumo įvaizdis; gamtoje randami natūralūs kubo formos druskos kristalai, ir tai buvo laikoma tiesioginiu įrodymu, kad egzistuoja harmoningos „gamtos formavimo jėgos“.

Kaip ir daugelis spalvų, žalia spalva simboline prasme turi du aspektus, jos diapazonas yra nuo pozityviai vertinamos sodrios samanų spalvos iki gailiai žalios. Liaudies simbolikoje žalia spalva reiškia viltį.

Žaidimai, tai savanoriška, maloni, aiškaus praktinio tikslo neturinti veikla. Žaidžiama pagal tam tikras taisykles, kuriose galima įžvelgti užmirštas simbolines reikšmes.

Galinga „dangiškosios“ elektros iškrova, žemei teikianti ugnį ir griaunanti, visose senosiose kultūrose simbolizuoja antgamtinės jėgos apraiškas. Dažniausiai tai dangaus dievas arba dievų karalius, kuris kirviu ar kūju žemėje naikina priešiškus padarus arba baudžia neklusnius žmones.

Zygfrydas, „Nibelungų giesmėje“ apdainuotas legendinis herojus, iš kurio atsirado šviesiaplaukio jauno idealaus germanų didvyrio tipas, inspiravęs nacionalinę romantiką, ypač XIXa., ir R. Vagnerio „Nibelungų žiedo“ ciklą.

Višta turi kitokią simbolinę prasmę nei gaidys ir nuo senovės yra moteriškosios būtybės simbolis. „Kaipo višta perekšlė viščiukus prižiūri / Ir nieko neprileidžia, kas galėtų jiems pakenkt, / Taip ir tasai, kuris globoj Aukščiausio atsidūrė, / Pagundų, vargo ir kančių galės išvengt“ (Hohberg, 1647).

Senovėje į šį gyvūną žiūrėta įtariai.