Olos

Olos, kaip paslaptingi vartai į požeminį pasaulį, gausiai pripildytą stalaktitų, yra daugelio simbolių turtingų kultų, mitų ir padavimų objektas.
Kaip seniausios piešiniais ir raižiniais išpuoštos žmonijos šventovės, daugelis jų jau ledynmetyje buvo „kito pasaulio“ buveinėmis. Jos nebuvo skirtos gyventi, bet naudotos kulto reikalams. Dažnai jas galima aiškinti buvus gimdančių motinų įsčių simboliais, kaip daugelio indėnų genčių pasaulio ir žmonijos atsiradimo mituose, pvz., actekų mituose minimos gimimo olos „čikomostok“ (chicomoztoc). Dažnai jos buvo laikomos dievų ir didvyrių gimimo vietomis bei pranašaujančių Sibilių ir atsiskyrėlių buveinėmis. Senovės Egipto pasaulio sampratoje Nilas ištekąs iš olos. Kretos ir Mikėnų tikėjime buvo daug šventų olų. Vėliau vienoje jų apeigas atlikinėdavęs didvyrio Trofonijo orakulas, kuris kalbėdavęs tik tada, kai prašytojas baigdavęs iniciacijos (įšventinimo) apeigas.
Suprantama, kad olos buvo chtoninių (t.y. susijusių su žeme ir požemių pasauliu) simbolių ir kulto buveinės, jose buvo užmezgami ryšiai su požemių jėgomis ir galiomis, kurios vėliau veržėsi į šviesą. Vėlesnio laikotarpio romėnų dievo Mitros kulto vieta turėdavusi olos formą. Žmonių iškastų natūralių olų pakaitalai yra grotos ir jose įrengtos šventyklos (Egipte – Abu Simbel. Indijoje — Adžanta, Elora). — Krikščioniškojoje ikonografijoje Betliejaus prakartėlė vaizduojama olos formos, ir Kristus buvo palaidotas oloje. Rytų krikščionybės tradicija byloja, kad Patmo salos oloje evangelistas Jonas matė pasaulio pabaigos viziją (Apreiškimas). Platono (427—347 pr. Kr.) filosofinėje simbolių kalboje „palyginimui su ola“ tenka svarbus vaidmuo, pasak jo, oloje esantis žmogus gali suvokti tik idėjų šešėlius, t.y. tik atvaizdus aukštesnės ir tikros realybės, kurios jis dėl savo ribotų sugebėjimų negali suprasti.
Ir šiandieniniai indėnų pirmykščių tautų palikuonys Vidurio Amerikos majų srityje karstinėms oloms teikia daug dėmesio. Daugelis olų jau senaisiais laikais buvo reguliariai lankomos ritualiniais tikslais, ir ten dažniausiai randama aukos indų lietaus dievui. Kai kuriose olose aptinkama sienų tapybos pavyzdžių tipišku majų stiliumi, pirmiausia grotoje, vadinamoje Naj Tunich. Jos sienų piešiniai vaizduoja seksualinio pobūdžio ritualus. Iš nykštukinių būtybių piešinių galima spręsti apie ryšį tarp derlingumo, lietaus, nykštukų ir olų sąvokų. Kaip teigia senieji kronikininkai, moterų organai (makštis, gimda) siejami su olomis, o seksualumas bendrąja prasme asocijavosi su derlingumu. Taip pat ir maži kaip nykštukai actekų lietaus dievai, kurie turėdavo falinę lazdą, buvo laikomi olų gyventojais. Majai su olomis, atgimstančiu vandeniu, taip pat su seksualumu (ryšiai su planetos Veneros dievu) kartais siejo mėnulio deivę. Matyt, Vidurio Amerikos civilizacijose, kaip ir kitur, buvo manoma, kad olų požemių pasaulis, esąs žemės įsčiose, yra „moteriškas“ ir bendrąja prasme vaisingumo dalis. Senajam pasauliui ir priešistoriniams laikams tokios asociacijos labai tikėtinos. Krikščioniškose srityse lytiniai simboliai, žinoma, buvo išstumti. Tarsi priešistorinių laikų prisiminimas skamba nebažnytinis ankstyvųjų laikų tekstas „Lobių ola“, arba „Krikščioniškoji Rytų krašto knyga apie Adomą“, pasakojimas pradedamas oloje, kurioje po sunkios gyvenimo kovos (išvarymo iš rojaus) buvo palaidotas protėvis Adomas (V a.). Išsigelbėjęs nuo tvano žilasis Nojus įsakė savo sūnui Šernui paimti pirmojo žmogaus palaikus iš olos ir vėlei juos palaidoti „žemės viduryje“.
Liaudies padavimuose olos dažniausiai būna gnomų, kalnų dvasių ir lobius saugančių drakonų buveinėmis, o žmonėms jos sunkiai prieinamos ir pavojingos. Pasakojama, kad ankstyvųjų laikų istoriniai ir kartu legendiniai karaliai (Karolis Didysis, Barbarosa) kai kurių kalnų (Kifheuseris, Untersbergas prie Zalcburgo) olose laukia prisikėlimo prasidėjus galutiniam mūšiui tarp gėrio ir blogio. – Senovės airių mitinės simbolinės pasaulėžiūros tradicijoje padavimams apie olas (uatha) tenka svarbus vaidmuo. Pasakojama, kad iš Kruačano (vadinamo olos vartais) išskridęs didžiulis baltųjų paukščių būrys, nuo kurių alsavimo sudžiūdavo žmonės ir žvėrys. Kitoje oloje gyvenusi baisioji deivė Mor Igan (@juodvarnis), o didvyriai Konanas ir Finas įsipainiojo į ten tykančių raganų gijas ir vos nebuvo nuvilkti į požemių karalystę. Garsiausias įėjimas į požeminį, panašų į olos, pasaulį yra „šv. Patriko skaistykla ‘ vienoje Loch Dergo salų. Ankstyvaisiais laikais ten keturioms valandoms užsidarydavo maldininkai, kad patirtų skaistyklos kančias. Buvo sakoma, jei kas užmiega, tą velnias nusineša į olą. Viduramžių riteris Ovenas aprašė ano pasaulio vizijas, panašias į tas, kurias pavaizdavo Dante savo „Dieviškojoje komedijoje“. Šių dienų maldininkai, praleidžiantys bemiegę naktį koplyčioje, kuri šiuo metu juosia „Skaistyklą“, aprašo savo išgyvenimus šiurpioje vietoje, „kur susitinka du pasauliai“.
Simbolinėje architektūroje niša dažnai būna „pasaulio olos“, esančios didesniame kosmose, pakaitu. Tai taikoma tiek islamo mečečių maldos nišoms (mihrab), tiek krikščioniškų bažnyčių apsidėms. Kulto patalpos uždarumas tuo tik sustiprinamas. — Psichologiškai aiškinamų sapnų simbolikoje pavojingas kelias per tamsias olas pirmiausia reiškia gyvenimo prasmės ieškojimą moteriškos pasąmonės nesuvokiamose ir paveldėtose gelmėse, o kitame kontekste — grįžimą į saugią ir trokštamą priešgimdyminio gyvenimo tamsą. Toks yra susižavėjimas, kurį patiria daugelis speleologijos mėgėjų, ir jis paaiškinamas ne vien tik noru moksliškai tirti, bet ir simboliškai suvokti siekimą nusileisti į slapčiausias savosios asmenybės gelmes. Psichologiškai sąvoka „ola“ interpretuojama taip: „Grįžimas į olą yra tai, kas duota nuo neatmenamų laikų. Blogiausiu atveju — tai saugumas. Psichologiškai tariant, eiti į olą reiškia sugrįžti į motinos įsčias, gimimo neigimą, nugrimzdimą į šešėlių ir nakties karalystę. Tai yra žemiškojo gyvenimo atsisakymas aukštesnio gyvenimo dėlei… Oloje neegzistuoja laikas, nėra nei vakardienos, nei rytdienos, nes diena ir naktis joje neskiriamos. Pasak Eliade’o (1980), uždarume vyrauja lervos egzistencija kaip mirusysis aname pasaulyje“ (E. Kasper, 1988). Taip pat ir dėl šios priežasties šventa vieta tinkama iniciacijos ir naujojo gimimo simbolinėms ritualinėms formoms aukštesniame būties lygmenyje, kuri daugelyje kultūros pakopų reiškiasi įvairiame kontekste.