Gegutė

Gegutė, „paukštis, pasakantis savo vardą“ (gr. kokkyx, kukkos, lot. cucullus). Daugelyje kultūrų tai buvo paukštis, į kurį įsikūnydavo sielos, jis pranašaudavo ateitį ir skelbdavo ateinantį pavasarį.
Ant deivės Heros skeptro buvo pavaizduota gegutė, kadangi prieš vedybas su ja Dzeusas buvo pasivertęs gegute. Jos įprotis dėti kiaušinius į svetimus lizdus buvo žinomas jau antikoje. „Gegutės kiaušiniu“ dar ir šiandien vadinama abejotinos vertės dovana arba svetimo tėvo pradėtas kūdikis. Liaudies papročiai byloja: kiek kartų tau gegutė sukukavo, tiek metų dar gyvensi arba tiek metų teks laukti iki vedybų. Gegutė (XVI a. duomenimis) kaip simbolis pakeičia „velnią“, analogiškai „griaustinį arba „maitvanagį“: „kad tave gegutė, gegutės vardu, eik pas gegutę“. „Aš nenoriu būti nuolat savo vardą šaukiančia gegute“ reiškia: nenoriu girtis. Senuose raštuose gegutė dažnai vadinama „gouch“, t. y. kvailiu, turbūt dėl savo monotoniško kukavimo. Alpių kalnų šalyse įprasta išgirdus kukuojant gegutę žvanginti smulkiomis monetomis, nes tikima, kad neva ir kitais metais jie nesibaigs. Čia taip pat akivaizdus ryšys: kuo daugiau kartų sukukuos gegutė, tuo daugiau bus pinigų. – Religinėje tibetiečių „Paukščių knygoje“ gegutė yra paslėptas bodhisatvos (išganytojo), avalokitešvaros arba tšenresigo, kuris šiaip jau įsikūnija į dalailamą, pavidalas.