Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Būkite dėkingi už tai, kad esate

Kodėl gyvename? Kodėl kasdien valgome? Ką čia veikiame? Kas esame? Į šiuos klausimus dzenvienuolis Bo Haeng Sunimas – Kęstutis Marčiulynas ieško atsakymo jau 12 metų, medituodamas atokiuose Korėjos kalnų vienuolynuose. Laikydamasis griežtų vienuolyno taisyklių, į Lietuvą vienuolis gali sugrįžti tik kartą per metus. Šį kartą į Lietuvą jis sugrįžo su pavasariu ir pasakoja apie savo praktikas ir gyvenimą Pietų Korėjoje.

Jūs ilgą laiką gyvenate tarp korėjiečių, gal jau spėjote pažinti jų būdą?

Jie pusiasalio gyventojai, tad kad ir kur eitų – visur Korėja, Korėja, Korėja. Jei jie nori kur toliau nukakti, plaukia ar skrenda. Korėjiečiai – savyje užsisklendę Azijos gyventojai, visą pasaulį suvokiantys taip, kaip jiems reikia, pagal save. Jiems labai sunku suvokti kitus žmones. Korėjiečiai nepaiso jokių taisyklių, viską daro priešingai. Jei paprašysi korėjiečio ten neiti, tai jis būtinai eis, jei paprašysi kalbėti tyliau, tai dar skardžiau ims kalbėti. Tad norint, kad korėjietis ko nors nedarytų, reikia prašyti, kad darytų. Tuomet gal sulauksime teigiamų rezultatų.

Bet jie intensyviai perima krikščionybę – Vakarų kultūros pamatą?

Taip, bet jų visai kita krikščionybė – korėjietiška krikščionybė. Kitokia malda, kitas santykis su Jėzumi, visai kitas supratimas. Jie labai karingi krikščionys. Jie degina budistų šventyklas, maištauja, daužo, laužo. Nors ir karingi, aršūs, karšti, korėjiečiai didžiuojasi savo kultūra, savo šaknimis.

O lietuviai?

Lietuviai nelabai pasitiki savimi, nelabai ambicingi, lengvatikiai, labai naivūs. Bet stiprūs ir kantrūs.

Šiuo metu žmonės labai nervingi, skuba, lekia, pyksta, persivalgo, tuokiasi, skiriasi, kodėl tiek daug paklydimų?

Tai ne paklydimai. Juk reikia valgyti… Svarbesnis kitas klausimas – kodėl valgome, ką veiksime pavalgę. Jei valgau tik tam, kad noriu, tai gyvuliai irgi ėda, kad palaikytų savo gyvybę, taip, gyvuliai irgi ėda, kad nenumirtų. Tai kuo mes skiriamės nuo gyvulių? Valgome, kad kitiems žmonėms padėtume. Štai kokia žmogaus kryptis.

Dažnas tampa maisto vergu…

Neturime vaikytis savo malonumų, skonių, įgeidžių ir norų. Maistas turi būti kaip medicina. Maistas turi būti sveikas, su penkiais aiškiais elementais ir ne skonio receptoriai čia svarbiausia. Maistas – vaistas.

Tai Jūs sveikai maitinatės ir nesergate?

Mityba labai svarbi, bet dar svarbesnis kvėpavimas. Kvėpavimas pilvu. Aišku, vienuoliai irgi serga, kiekviena liga turi priežastį. Kiekvienas žmogus yra ligotas, tik nežinia, kokiu pavidalu pasireikš ta liga. Bet tai yra tik kūno liga. Iš tikro jau visas pasaulis serga, tai kaip tu gali būti sveikas… Ir kas tai yra ta liga? Manyčiau, kad kaip tik liga yra natūrali žmogaus būsena.

O kaip tuomet mums išsikrapštyti iš tos natūralios būsenos – ligos?

Suvokęs, kad sergi, priimi ligą, tuomet gali ir pasveikti. Na, gerai, sergu aš, na ir kas… Kai imi nebekovoti su tuo, nekyla jokių emocijų, tada įmanoma pasveikti. Praktikuojant, laikant energijos centrą (dantien taškas – trys pirštai žemiau bambos), jį vystant, ta energija plinta po visą kūną ir fiksuoja bet kokius, net mažiausius negalavimus ir tuoj pat juos šalina. Bet tam būtina praktika. Kasdienė praktika. Ir vienuoliai serga, miršta, ramiai, gražiai su šypsena. Mirtis – tik kūno pakeitimas. Pakeitimas į kitą formą. Nepakovosi su tuo. Gal ir galėtum, pagyventum dar metus, bet jiems praėjus vis tiek mirsi. Priežastis ir padarinys yra labai aiškūs.

Kokio maisto būdamas Korėjoje labiausiai pasiilgstate?

Juodos duonos ir rūgpienio.

Kaip vyksta priėmimas į Jūsų vienuolyną?

Seniau, kai žmogus, norintis tapti vienuoliu, ateidavo į šventyklą, vienuoliai jo paklausdavo, ko jam čia reikia? Žmogus sako – noriu būti vienuolis… Tada vienuoliai jį sugriebdavo, primušdavo ir išmesdavo už durų. Tada pro durų plyšį žiūrėdavo, kur sumuštasis šliauš. Jei tolyn nuo vienuolyno, reiškia, ryžto tapti vienuoliu mažai turėjo… Jei vienuolyno link, tada atidarydavo vartus ir pasiryžėlį tapti vienuoliu priimdavo.

Praktika vienuolynuose labai sunki, reikia elgtis pagal tam tikrą griežtą dienotvarkę. Ji būtina norint nugalėti savo įpročius, nuomones. Pirmiausia būtina apsivalyti nuo savo sustabarėjusių klišių, nuomonių ir panašiai. Tik po to galima priimti daugiau. Jei žmogui nepakanka ryžto, atsidavimo, jis ima blogai elgtis ir viską sugadina. Ryžtas – vienas iš pačių svarbiausių dalykų. Moki – nemoki, blogai sėdi – gerai, ne taip svarbu, svarbiausia – ryžtas.

O kaip tas elgesys dera su vienuolišku gailestingumu?

Taip, žvelgiant iš šalies, atrodo, čia jokio gailesčio nėra. Žmogus atėjo į vienuolyną ir mes jam neleidžiame tobulėti, nepriimame jo, sudarome sudėtingas sąlygas… Žmogus gali įsižeisti ir sakyti – būkite jūs sau tenai, daugiau aš čia nė kojos nekelsiu… Vadinasi, esi nepasiruošęs būti vienuoliu. Tad sudaromos tokios sąlygos, kad kuo greičiau suvoktum, jog tai yra ne tau. Kiekvienas mes renkamės pagal savo prigimtį, vienas pasirenka krikščionybę, kitas krišnaizmą, kitas budizmą… Tai yra dvasiniai keliai, praktikos, pritaikytos pagal mūsų bruožus, charakterį, gimimo vietą. Ir reikia kuo greičiau suvokti, kuris yra tavo kelias, nes šis gyvenimas per trumpas blaškytis ir švaistyti laiką vėjais ar klystkeliais.

Atranka neleidžia nuklysti į šoną, nes vėliau tik gailėsiesi ir būsi nusivylęs, kad pasirinkai ne savo kelią, kaltinsi kitus, kodėl tavęs neįspėjo, nepasakė…. Tad tas patikrinimas ir yra gailestingumas, kad tai ne tau ir kad negaištum čia laiko bergždžiai. Jis užslėptas, jis aštrus, jį sunku atsekti, bet tai yra gailestingumas ir meilė tam žmogui. Daugelis religinių organizacijų priima bet kokį žmogų, kad tau tik pinigus mokėtų. Mums to nereikia, mes to nenorime, mums reikia žmogaus, kuriam tikrai reikia dvasinės praktikos.

Kas daugiausiai atima dvasinės energijos?

Visą dvasinę energiją atima kritikuojantis protas. Tuomet atsiranda pyktis, apkalbėjimai, kurie sukelia pačiam tam žmogui didžiulę kančią. Tas kritikuojantis protas užtušuoja akis, ir netikėjimas visas tas…. Kad įpiltų tau šviežios arbatos, turi ateiti su tuščia, o ne su pilna stikline. Kai ateisi su sklidina, kur daugiau tau įpilti…? Niekur. Tad reikia atmesti visus prisirišimus, klišes, būti tuščiam ir laisvam. Šis visiems žinomas senas metodas labai sunkus.

Kas yra meilė?

Meilė – natūrali žmogaus būsena. Kai Mokytojo paklausiau, kas yra meilė, jis atsakė – aš klausiu tavęs, tu klausi manęs. Mūsų bendravimas be prisirišimo ir yra meilė. Ir nereikia nieko įvardinti, nes, kai jau įvardiji meilę, tuoj pat sukeli neapykantą. Bet kokį jausmą, kurį mes įvardijame kaip „patinki“, mes vadiname „myliu“. Jinai man patinka, ne, aš ją myliu… Dabar myliu, bet po metų ji jau man nepatinka, sakome, jau jos nebemyliu….

To negali būti, meilė niekur nedingo. Tik jūs supainiojote žodį „patinku“ ir „nepatinku“ ir tai pavadinote „meile“. Meilė visada yra, ji žmogaus prigimtyje, negalima spekuliuoti meile. Jei kalbi apie meilę, užgauni žmogaus jausmus, gali manipuliuoti, nes viskas tai yra iš širdies, bet tai jokiu būdu nėra surišta su dvasine praktika.

Kas yra dvasinė praktika?

Dvasinė praktika yra atiduoti, bet ne gauti. Vienas labai neturtingas žmogus mokėsi universitete. Ryte atsikėlęs susitepdavo sumuštinį, jį įsivyniodavo į popierių ir dieną per pertrauką suvalgydavo. Daugiau nieko jis neturėjo valgyti. 9–10 val. ryto jis jau laukdavo 1 valandos dienos, kad galėtų suvalgyti tą sumuštinį – būdavo labai išalkęs. Per visą ilgą dieną tik tas vienas sumuštinis. Kartą per pietus jis pagaliau išsitraukė tą savo sumuštinį, atsisėdo ant suolelio lauke ir jau valgys pasigardžiuodamas… Bet netikėtai priėjo labai varganas vaikas, ištiesė rankutes ir sako: „Aš jau kelintą dieną esu nevalgęs, labai noriu valgyti, duok man sumuštinį…“

Studentas galvoja: na, kad ir aš ne per daug turtingas, jei dabar to sumuštinio nesuvalgysiu, neturėsiu energijos studijuoti, tikriausiai neduosiu… Bet vėl pažvelgė į tą vaikį, ir …. galiausiai atidavė tą sumuštinį. Be jokių prisirišimų ir gailėjimų. Net nematė, kaip tas vaikas jį suvalgė. Pasibaigė pietų pertrauka, jau ir paskaitos prasideda, studentas jaučia, kad jis turi energijos! Tas atidavimas jam suteikė dar daugiau energijos, nei jis būtų suvalgęs tą sumuštinį ir miegojęs dar po to. Jis skrajojo tarsi ant sparnų…. Suprato, kad atidavimas, padėjimas kažkam jam suteikė dvasinės energijos, kad ne maiste yra ta galingiausia energija. Kiek mes esame kiekvienas tai patyrę. Ir ne kartą. Tad dvasinė praktika visų pirma yra atidavimas, o ne kažko norėjimas.

O kai žmogus kažko nori, praktikuoja ir nori?

Tada ir įvyksta tie visi blogumai. Tu nori, bet neįgauni nieko. Atsiranda nusivylimas, kritika, sarkazmas. Tau nepavyko, tu nebetiki, nes tavo santykis į visa tai buvo visai kitas. Dvasinė praktika yra ne gauti, bet atsiduoti, atiduoti, atsisakyti savęs. Kai tu visai nieko nenorėsi, visiškai atsisakysi savęs, tik tada įgausi viską. Čia yra užslėpta dvasinės praktikos bomba, didžiulė mina. Bet norint tai suprasti, turi praeiti tam tikras laikas.

Reikia keisti visą savo santykį. Niekas to nemoko, niekas į tai neatkreipia dėmesio. Visi mano, aš praktikuoju, tai noriu ramybės, noriu dvasinių jėgų, sustiprinti savo energetiką, kad baigčiau mokslus ir panašiai. Šiuos siekius veda egoistiniai sumetimai. Tikra dvasinė praktika – atiduok save ir pagelbėk žmonėms šiame pasaulyje. Norint suvokti save, reikia užmiršti save. Tik tuomet ateis suvokimas.

Kada žadate Lietuvoje steigti meditacijos centrus?

Dzencentrų steigimas ne mano darbas. Šis procesas natūralus. Aš tik dalinuosi savo patirtimi, jei žmonėms tai įdomu ir to jiems reikia.

Jūsų žodis Lietuvos gyventojams?

Kiekviena diena kaip šventė. Laukdami kažkokios ypatingos šventės, prarasime dabartį… Tiesa visuomet prieš tavo akis. Būkite dėkingi už tai, kad esate dabar.

Šaltinis: žurnalas „Kelionės ir pramogos“

2 komentarai. Komentuoti>

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.