2021 – Jaučio (Bizono) metai

2021-ieji – Jaučio (bizono) metai. Jautis yra antrasis kinų gyvūnų rato ženklas. Jaučio metais gimusieji: 1913, 1925, 1937, 1949, 1961, 1973, 1985, 1997, 2009, 2021.

Jautis – kilnumo, jėgos ir tvirtybės simbolis. Senovės Egipte jautis buvo Ozyrio, Kūrėjo, gyvybės davėjo, žemiškojo tėvo, ženklas, priešingai kitam Ozyriui, šviesos nešėjui. Ta prasme Jautis yra žemiškosios įtakos simbolis ir kaip toks naudojamas astrologijoje.

Jautis pasaulio tautų kultūrose ir mituose

Senoviniuose tikėjimuose jautis figūruoja dažnai ir visur pažymimos tos pačios jo savybės, kurias garbino egiptiečiai. Jis buvo Balo ir Ozyrio simbolis, taip pat juo dažnai pasiversdavo Jupiteris.

Pasaulio tautų mituose ypatinga pagarba buvo skiriama jaučiams. Senovės Egipte šventasis jautis Apis buvo garbinamas kaip derlingumo ir vaisingumo simbolis. Žyniai teigė, jog Tifonui nužudžius didįjį dievą Ozyrį, šio siela persikūnijo į jautį, nes kai Ozyris ir Izidė viešpatavo ir mokė egiptiečius dirbti žemę, jautis ir buvo tas gyvulys, kurio traukiami plūgai ją arė. Šventasis jautis gyveno Egipto šventyklose, o jam kritus visa tauta vėl gedėdavo Ozyrio. Kiekvienais metais, Saulei pasirodžius jaučio name, šio gyvulio garbei buvo rengiama septynias dienas trunkanti šventė. Jaučio, tiksliau, dievo, persikūnijimo į jį, kultas, paplito daugelyje šalių. Manoma, kad šventųjų karvių garbinimas Indijoje – to paties tikėjimo atgarsis.

Laukinio jaučio kultas Eurazijoje atsirado jau paleolito laikais. Tai rodo Altamiros, Kastilijos, Pindalio urvuose (Ispanijoje), Trua Frer (Prancūzijoje), Šiškino olose (Sibire) rasti laukinių jaučių piešiniai. Tų gyvulių piešiniai žinomi iš ankstyvojo akmens amžiaus ir vėlesnių laikų įvairiose Europos ir Azijos vietose. Be to, jaučiai buvo vieni iš anksčiausiai prijaukintų gyvulių, jie simbolizavo vaisingumą bei derlingumą. Pirmykštėse apeigose jie turėję padidinti žvėrių vaisingumą. Žemdirbiams jie buvo dangaus dievybės, susijusios su saule, taigi ir su žemės derlingumu, simbolis. Oro dievas buvo vaizduojamas jojantis ant jaučio ir laikantis saulę, mėnulį ir žaibą. Kretos saloje rasta sidabrinė jaučio galva su aukso ragais. Kaktoje pavaizduoti saulės spinduliai – apskritimai, rozetės. Dangaus jautis būdingas ir Tripolės kultūros dirbiniams. Jautį su saulės dievais siejo senovės graikai, frygai, egiptiečiai ir kt. Lietuviai ir latviai garbino dievo jaučius, saulės arklius.

Etruskai nešiodavo talismanus – metalinius diskus su išgraviruotomis jaučių galvomis, tikėdami, kad jie atneš laimės meilėje arba padės išsaugoti draugystę. Be to, tie diskai garantuodavo gerą sveikatą ir ilgą gyvenimą.

Dvynių, dažniausiai jaučių, kultas iš senų senovės žinomas daugeliui pasaulio tautų. Antai buriatai (Azija) garbino dievą jautį, plačiašakiais ragais liečiantį dangų, nusileidusį ant žemės ir pagimdžiusį dvynius – buriatų tautos protėvius – didvyrius. Dvynių kultas buvo žinomas ir latviams. Jie turėjo mitinę esybę, vadinamą Jumis. Šį žodį kalbininkai išveda iš sanskrito kalbos žodžio jama, reiškiančio dvynys. Agrarinėse apeigose dvyniai (vyrai ir jaučiai) turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Jie simbolizavo vaisingumą, žemės derlingumą, vaisių gausumą. Dvynių ratu apariamas laukas (saulės simbolis – ratas), turėjęs uždaryti kelią blogybėms bei javų kenkėjams.

Kambodžoje šventieji jaučiai pranašauja kokie bus metai. Šioje šalyje jaučiai labai gerbiami, todėl labai vertinamas jų elgesys per ceremoniją, kurios metu buriama kokie bus metai šaliai. Kiekvienais metais gegužės mėnesį karalystės rūmuose atliekama ceremonija, pagal kurią jaučiams pagarbiai siūloma paragauti įvairių „patiekalų“, tarp jų ir alkoholio, kuris reiškia kovą ir sumaištį. Iš to, ką suėda jaučiai, karaliaus astrologas sprendžia kokie bus metai. Ši arimo jaučiais ceremonija siekia tolimus istorinius laikus. Ji ne tik žymi ryžių daigų sodinimo pradžią, bet ir suteikia dvasinės stiprybės 13 milijonų tautai, kurios gyvenimas priklauso iš esmės nuo žemės ūkio. Iš to, ką jie suės, sprendžiama kokie bus metai šaliai.

Šešiais karališkais jaučiais, kurių ragai papuošti purpuru ir auksu, išariamas laukas tris kartus aplink smėlėtą aikštę priešais sostinės nacionalinį muziejų.

Po arimo jaučiams leidžiama laisvai pasirinkti iš septynių dubenų, kuriuose priberta ar pripilta vandens, alkoholio, žolės, sezamų, grūdų, pupų ir ryžių.

Biblijoje aprašytas toks atvejis: Dievui sudarant sandorą su Izraeliu, Mozė paaukojo dvylika jaučių ir jų kraują išliejo ant aukuro bei pašlakstė juo žmones – šis „Sandoros kraujas“ sujungė izraelitus nauju kraujo ryšiu (iš 24, 4-9).

Mitros ir Kibelės kultų pasekėjai pasitepdavo aukojamo jaučio krauju, taip jie turėję pasisavinti jo gyvasties galias.

Kasmet, pradedant nuo 1924 m. liepos mėn., metų pradžioje Ispanijos Pamplonos mieste prasideda garsioji kasmetinė bulių fiesta. Ši šventė trunka visą savaitę ir skirta miesto globėjo San Fermino garbei. Bulių fiestą šiame Šiaurės Ispanijos mieste savo romane „Fiesta“ išgarsino žymus rašytojas Ernestas Hemingvėjus. Kiekvienais metais šis spalvingas reginys vyksta tuo pačiu metu – liepos 6-14 dienomis. Mat San Ferminas – tai šventė miesto globėjo šventojo Fermino garbei.

Septynias dienas kiekvieną rytą siauromis Pamplonos gatvelėmis bėga po 600 kg sveriantys koviniai buliai. Prieš šią įnirtusių bulių banda stoja minia drąsuolių „apsiginklavusi“ tiktai susuktais laikraščiais. Šitoks bėgimas vyksta devynis rytus iš eilės. Pamplonos senamiesčiu per maždaug tris su puse minutės nustatytu maršrutu nubėgama 848,6 metro. Po bėgimo vakare bulių paprastai arenoje laukia kautynės su toreadorais, kurių metu jie nužudomi.

Rusų patarlė byloja: „Tam pačiam jaučiui odos du kartus nenudirsi“.

Jautis lietuvių kultūroje ir pasaulėžiūroje

Jaučiai ir arkliai su balta žvaigžde kaktoje buvo gerbiami Lietuvoje dar XX amžiaus pradžioje. Kaip nurodo Pranė Dundulienė, ypatingą reikšmę turėjo juodi dvyniai jaučiai, kuriais pavasarį pradėdavo pirmąjį arimą. Dar XIX amžiaus pabaigoje Raseinių apylinkėse, nutirpus sniegui, seniai ieškodavo dvynių jaučių, kuriuos samdydavosi, kad šie apvarytų aplink lauką vagą, kur turėjo būti sėjami javai. Tikėta, kad tokiame lauke javai gerai derėsią.

Rašytiniai šaltiniai mini, kad jaučiai buvo aukojami derliaus dievams. Aukojamo jaučio arba ožio krauju buvo šlakstomi žmonės ir gyvuliai. Tai turėjo lemti jiems visokią sėkmę. Apeiginis tų gyvulių valgymas, dievų vaišinimas jų mėsa bei krauju turėjęs suteikti žemei nepaprastą vaisingumą. Taip pat vaisinga tampanti bendruomenė, kuri per apeigas valganti tų gyvulių mėsą. Lietuviai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, per agrarines šventes, ypač per Kalėdas, šventinius vakarus ir Užgavėnes, persirengę jaučiais, užsidėję jų kaukes vaikščiodavo iš namų į namus, per laukus, tikėdami padidinsią vaisingumą.

Kunigaikštis Kęstutis, pasitepęs žalo jaučio krauju, pasirašė sutartį su Liudviku vengru (kitaip Liudvikas I Didysis). Jaučio ragai arba kaukolė, taip pat arklio kaukolė esą galinti apsaugoti nuo visokių ligų, nelaimių; pasėlius – nuo krušos ir sausros. Lietuvoje, ypač pietrytinėje jos dalyje, trobų kraigus bei kitus daiktus puošdavo jaučio ragais arba visa jo galva.

Lietuvoje per Sekmines arba pirmąjį sekmadienį po Sekminių vyrai rengdavo jaučių badynes. Artojai stipriausią jautį vesdavosi į numatytą pievą mėginti, kieno jautis stipriausias. Badynių žiūrėti susirinkdavo viso kaimo žmonės.

Badynių suleisdavo po du jaučius. Kuris jautis visus nugalėdavo, tą kupiškėnai vadindavo viršininku, o kuris nugalėdavo pora jaučių mažiau – untraviršiu. Tą, kuris dar mažiau nugalėdavo, vadindavo trečiaviršiu. Badydamiesi jaučiai įsierzindavo ir taip susikibdavo, kad sunku būdavo juos išskirti. Paprastai išskirdavo tarp besibadančių jaučių ragų įkišę stiprią kartį. Nugalėtą jautį bandininkas vesdavosi namo.

Jaučio galias apibūdina šios lietuvių patarlės ir priežodžiai: „Jaučiui sprando nenulenksi“; „Jaučiu bebūdamas, nebaubsi kaip bulius“; „Veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi“; „Iš jaučio virs jautis“; „Jaučiui, ir tam įkyri jungą vilkti“; „Už marių ir jautis grašis“; „Už marių jautis dvylekis, bet auksinas jo parvežimas“; „Nuo vieno jaučio dviejų odų nedyrina“; „Jautį prarijęs, uodegos nebeįveikė“; „Nesidžiauk veršiu, bet jaučiu“; „Nuo Kazimiero jautis atsigeria“; „Kai aušrinė sykiu su saule užtekės, tai jautis žolės priės“; „Spartus kaip atbulas jautis“; „Senas jautis sunkiai mokslą priima“; „Senas jautis vagos negadina“.

Jautį savitai atskleidžia ir šios lietuvių liaudies mįslės ir minklės: „Kai mažas buvau – keturis valdžiau, kai užaugau, kalnus verčiau“; „Buvo gyvas – pats vaikščiojo, o miręs kitus nešioja“; „Kada gyva, ėda žolę, kada numiršta, ėda mėsą“; „Dėl ko jautis priėdęs atsigula?“ (kad negali atsisėst).

Jautį sapnuoti – geri metai, geras derlius ir sėkmė prekyboje.