Kibirkštys

Kibirkštys simboline prasme yra tikrosios šviesos dalelės, kurios plevena, o dualine prasme keliauja iš žemosios materijos į aukštesniosios pasaulį (viršus ir apačia).
Dualinė sistema dvasia/materija, kuri atsiskleidžia orfikų misterijose, pitagoriečių bei esėjų ir kitų gnostinių tradicijų mokymuose, remiasi tuo, kad subtiliausios dieviškos dvasios arba subtilaus eterio dalelės slypi žmoguje ir kaip nusimetusios kūnus sielos pasiekia šviesos karalystę, jei išsivaduoja iš „kūno vergijos“. Chasidų mistikas Rabbis Samuelis, Rav Schmelke von Mikulovas (Nikolsburg), miręs 1778, dualinį mokymą suformulavo taip: „Visos sielos yra dieviškosios prigimties kibirkštys. Jei kuri nors kibirkštis nuskęsta pelkėje ir dumble, ar nesigailime jos? Ar nepadėsime jai išsivaduoti, kad ji galėtų sužibėti? Ar ji ne paties Dievo dalis…“ (G. Lonyer, 1983).