Lakštingala

Poetiškai kartais dar vadinama „devynbalse“. Antikoje laikyta besiskundžiančia motina, apraudančia savo vaiką šauksmu „Itys“ (Ovidijaus „Metamorfozės“).
Drauge simbolizavo žmogaus siekimą įgyti saldų kalbos skambesį, o poetai skelbėsi jos mokiniais. Kartais jos vardas naudojamas kaip žodžių „daina“ ir „poezija“ sinonimas. Pastebėta, kad tėvai jauniklius moko čiulbėti, taip atsirado ir pedagoginių sugebėjimų alegorija. Liaudies medicinoje nakties giesmininkės mėsa rekomenduojama kaip vaistas nuo per didelio noro miegoti. Lakštingalos širdis turėjusi suteikti gražų balsą ir oratoriaus meistriškumą. Jau antikos laikais žiauria prabangos keistenybe buvo laikomas turtuolių paprotys valgyti lakštingalas (ypač jų liežuvėlius).
Rytų šalyse lakštingala taip pat labai vertinama dėl malonaus čiulbėjimo, jos giesmė, kaip ir Europoje, laikoma laimę nešančiu pranašingu ženklu. Liaudis lakštingalos giedojimą dažnai laikė „varganos sielos skaistykloje“ pagalbos šauksmu arba mirties nuosprendžio laukiančio žmogaus dejone, tuo tarpu krikščioniškąja prasme tai turėję reikšti rojaus ir dangaus ilgesį. „Stebuklingame berniuko rage“ sakoma: „Lakštingala, aš girdžiu tavo giesmę, mano kūne gali sprogti širdis“; berlyniečiai tai interpretuoja kaip „lakštingala, aš žinau, ką tu galvoji“. Vaizdingas posakis „pamokyti lakštingalą giedoti“ reiškia beprasmiškas pastangas. Vaizdingą alegorinę legendą apie lakštingalą yra pateikęs Jokūbas Voraginietis (apie 1270) knygoje „Legenda aurea“, skyriuje „Apie šventą Barlamą ir Juozapatą“. Čia sakoma: „Medžiotojas sugavo lakštingalą ir vėl paleido ją į laisvę; skrisdama ji sušuko: tau išsprūdo didžiulis lobis; manyje yra perlas, didesnis už stručio kiaušinį. Medžiotojas norėjo ją vėl prisivilioti, tačiau ji tik šaukė apie jo kvailumą: „Ar tu iš tiesų patikėjai, kad mano kūne yra perlas, didesnis už stručio kiaušinį – aš juk pati nesu tokia didelė, koks turėtų būti tas kiaušinis! Panašūs kvailiai yra tie, kurie tiki dievaičiais. Jie žavisi tuo, ką patys sukūrė, ir vadina savo globėjais tuos, kuriuos patys ruri globoti.“
Taip pat ir viduramžių novelių rinkinyje „Gesta Romanorum“ lakštingala siejama su kalbos brangakmeniu; apie 1300 sudaryto rinkinio novelėje Nr. 310 pasakojama apie vieną riterį, kuris už piktadarystę buvo įmestas į kalėjimą. Saldžiu giedojimu jį guodė lakštingala, kuri lankė jį požemyje, o jis maitino ją duonos trupiniais. Ji išskrido ir snapelyje jam atnešė mažą brangakmenį, o „kai riteris pamatė akmenį, labai stebėjosi. Kai tik jis paėmė akmenį ir palietė juo savo geležines grandines, jos iš karto nukrito“. Riteris tuo akmeniu atidarė kalėjimo duris ir pabėgo. Čia simboliškai nekalbama apie praktinį pritaikymą, tai paliekama interpretatoriui. Paukščio dėkingumą galima būtų nusakyti maždaug taip: „geri darbai duoda procentus“.