Verpstė

Verpimas dažniausiai siejamas su trijų antgamtinių moteriškos lyties būtybių (parkų, moirų, norutį) veikla. Jos verpiančios, vyniojančios ir nukerpančios likimo siūlą.
Kita vertus, moteriškas verpimo darbas dažnai siejamas su mėnuliu, kurio trys pagrindinės fazės (pilnatis, delčia ir jaunatis), anot Rankes-Graveso, yra savotiška nuoroda į triformę Hekatę (Hekate triformis). Pasak padavimų, verpti likimo siūlą patikima moteriškoms požeminio pasaulio būtybėms. Taip pat žinoma, kad verpstė vaidina svarbų vaidmenį pasakų simbolikoje, ten ji siejama su mirtimi ir lemtimi, pvz., pasakoje apie miegančiąją gražuolę, taip pat su triada, pvz., Grimmų pasakoje „Apie piktąsias verpėjas“. Tariamai mirštantis ir prisikeliantis mėnulis moteriškąsias lemties galias susieja su tokiomis sąvokomis kaip požeminis pasaulis ir atgimimas. Krikščionybės ikonografijoje Marija dažnai vaizduojama su verpste rankoje (ypač Apreiškimo scenose) — tai užuomina į pramotę Ievą, kuri taip pat dažnai vaizduojama verpianti („Kai Adomas kasė, o Ieva verpė…“). Marijos ir pusmėnulio asociacijos labai paplitusios.
Verpimas yra moteriškųjų dievybių ir dvasininkių veiklos sfera — šis įsitikinimas paplitęs beveik visame pasaulyje, pvz., Jukatano majų ikšelių gentyje jį atspindi deivė Iščela (Rätsch). Iščela yra mėnulio deivė ir vaizduojama prie verpimo ratelio, o kaip Iškanleon siejama su voru (verpėjų). Viduramžių Europoje verpstė simbolizavo sėslų ir pasyvų gyvenimą, be to, buvo kai kurių šventųjų moterų atributas (Žanos d’Ark – Orleano mergelės, Margaritos, Ženevjevos). — Vokiečių liaudies patarlėse ir priežodžiuose verpimas siejamas su voru ir voratinkliu, dažnai perkeltine prasme, pvz., „verpti verpalus“ reiškia „dumti akis“, haliucinuoti, „aptraukti smegenis voratinkliu“, „pinti, verpti pinkles, intrigas“.