Venera

Venera (gr. Afroditė, Vakaruose dar vadinama Fosforą arba Lucinė, t.y. šviesos nešėja, liet. Aušrinė), tai žvaigždė, kuri gali būti ir Vakarinė, ir Rytinė, tačiau vidurnaktį niekada nepakyla virš horizonto.
Senovės Romoje Venera reiškė žavesį ir kūnišką aistrą, pavasaris buvo šios deivės metų laikas (veneralijos švenčiamos balandžio 1). Pasak senovės graikų mitų, ji gimė Kipro salos pakrantėje iš jūros putų (vardas Afroditė kilęs iš žodžio „aphros“ — puta), o varis laikytas Veneros metalu (lot. cuprus nuo žodžio Cipres – Kipras). Jos antrasis vardas Anadiomenė reiškia „kylanti iš marių“. Meilės deivės kultas su erotikos elementais jau buvo susiformavęs prieš graikų kultūros suklestėjimą. Anot Platono, reikia skirti du simbolinius meilės deivės aspektus: liaudiškąjį (Aphrodite Pandemos) ir dangiškąjį (Aphrodite Urania). Ji taip pat buvo vaisingumo globėja (Romoje — Venus Genetrix).
Astrologijoje tai akivaizdžiai moteriška planeta, ji valdo Svarstykles (tai jos dienos būstas) ir Taurą (nakties būstas), jai būdingas švelnumas, jausmingumas, motiniškumas, ji mėgsta džiaugtis, muziką, harmoniją, atjaučia kitus. Horoskopuose tai „mažasis padėjėjas“ (benefactor), skatinantis fantaziją, verčiantis mylėti. Jos spalvos — rožinė ir šviesiai mėlyna, brangakmeniai — akvamarinas, šviesusis safyras, ryškiai raudonas koralas, lazuritas ir dangaus mėlynumo turkis.
Senovės Kinijoje Veneros planetos spalva balta (mirties spalva!), metų laikas – ruduo (tuo metu Vakarinė žvaigždė geriausiai matoma), giminė — vyriška, elementas — metalas, taigi ten jos astrosimbolis traktuojamas visiškai kitaip negu Europoje. — Ypatingą dėmesį šiai planetai teikė Jukatano majai, jos, kaip Rytinės ir Vakarinės žvaigždės, orbitos skaičiavimams skirta daug vietos rankraštyje Codex Dresdensis. Yra žinoma, kad penkeri Veneros metai, t.y. iš viso 2920 dienų, atitinka aštuonerius saulės metus, ir per tą laiką planeta penkis kartus pasirodo kaip Rytinė žvaigždė; per kiekvieną pasirodymą ji yra pavaldi vis kitam iš penkių dievų. Pirmasis per šį ciklą Veneros kaip Rytinės žvaigždės pasirodymas laikomas nelaimę lemiančiu ženklu, nes žvaigždė „meta ietį į įvairiausias gyvas būtybes“. Panaši samprata vyrauja ir Meksikos aukštikalnėse, kur planeta asocijuojasi su dievu Kecalkoatlu (sparnuotąja gyvate). Senovės Peru ši planeta vadinta „Chasca“, o tai, pasak inkų indėno Garcilaso de la Vega, reiškia „ilgaplaukis, garbanotas“. Ten ji buvo garbinama kaip dieviškosios saulės pažas, nes pateka tai anksčiau, tai vėliau už saulę.
Senesniuose veikaluose apie priešistorinių laikų meną ankstyvojo akmens amžiaus moterų skulptūrėlės ir raižiniai akmenyje kartais vadinami „Veneros atvaizdais“, tikriausiai žaismingai pašiepiant senovės žmonių „grožio idealą“. Nereikia manyti, kad šios skulptūrėlės įkūnija erotinius geidulius ar nusako estetinį idealą, veikiau čia vaizduojamos genčių „pramotės kurių apkūnumą derėtų vertinti simboliškai, kaip stilizuotą pilnumo, pasirengimo gimdyti ir žindyti išraišką.