Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Gaidys

Gaidys (lot. gailus). Europos antika pažinojo jį ne tik kaip Saulės gyvūną, kuris savo giedojimu praneša apie auštančią dieną ir atbaido nakties demonus, bet ir kaip (visų pirma juodąjį gaidį) požemio jėgą, burtų ir aukos gyvūną.
Tačiau pozityvioji simbolika nusvėrė, ir gaidžiai, kurie savo giedojimu turėjo išvyti pačius liūtus ir basiliskus, buvo vaizduojami ant amuletų, skydų bei antkapių. Buvo pasakojama, kad gaidžio skiauterė apsauganti nuo svajonių apie Alpes, jo mašnelė veikianti neva erotizuojančiai ir skatinanti moterį gimdyti vaikus, taip pat kad išsklaidantis tamsą gaidys greta gimdyvės palengvina gimdymą. Dėl raudonos kaip ugnis skiauterės ir žėrinčių šviesoje plunksnų daugelyje kultūrų gaidys yra ugnies ir Saulės simbolis („raudonas gaidys“ yra liepsna), todėl jau romanikos laikais jis puošdavo bažnyčių bokštus, tarsi skelbdamas šviesą ir kviesdamas ryto maldai. Dėl potraukio kovoti ir nuolat poruotis tapo simboliniu vyriškumo gyvūnu, o krikščioniškojoje sampratoje Kristaus, skelbiančio naują tikėjimo dieną, simboliu. Šv. Grigalius pavertė gaidį gero pamokslininko pavyzdžiu, kuris prieš pragysdamas plaka sparnais šonus (atgailauja). Įspėjimą nesikelti į puikybę vaizduoja ir ankstyvosios krikščionybės laikų scena ant sarkofago: kai triskart sugieda gaidys, „Petras išsigina“. Dėl savo kaip sargybinio prigimties gaidys jau anksti tapo dievų (Atėnės, Demetros) atributu. Dėl savo kovingumo jis panašus į karo dievą Arėją (Marsą) ir kovotoją prieš ligas Asklepiją, o kaip patekančios saulės skelbėjas priklauso Apolonui. Vėlyvojoje antikoje metų demonas Abraksas vaizduojamas kaip būtybė su gaidžio galva ir gyvatės kojomis. Šiaurės germanų mitologijoje gaidys. Auksinė skiauterė“ saugo į dievų buveinę vedantį vaivorykštės tiltą. Panašiai jo simbolika aiškinama ir Rytų Azijoje. Gaidys, dešimtasis kinų horoskopo ženklas, čia nevalgomas. Rausvas gaidys apsaugo nuo ugnies, baltasis išveja demonus. Gaidys ne tik drąsus, bet ir geraširdis, nes vištas pašaukia prie grūdų, o kaip žadintojas yra patikimas (Japonijoje savo giedojimu jis pašaukia iš tamsos saulės deivę). Pasak indų padavimo, „gaidžių karalius“ sėdi ant legendinės šalies Jambudvipa medžio, o jo giedojimas skatina viso pasaulio gaidžius taip pat pragysti. Pagal kinų garsų simboliką, gaidys (kung či), kuris gieda (ming), kartu reiškia „kung ming“, t. y. nuopelnus ir šlovę. Valdininkams būdavo dovanojamas gaidys su didele skiautere (kuan, taip pat valdininkas). Gaidys su viščiukais simbolizuodavo tėvišką rūpinimąsi vaikais (siaurąja prasme – sūnumis). Nepaisant oficialaus draudimo, gaidžių peštynės vis dar yra mėgstama ir šiurpi liaudies pramoga, kuri gyvūno agresyvumą paverčia varžytinių aistra, nepaisant jo vaidmens mitologijoje, kurioje pagal kai kurias tradicijas saulę yra užėmęs ugninis gaidys. — Negatyvią simbolinę prasmę gaidys įgijo viduramžiais Vakarų šalyse. Panašiai kaip ožys, jis pradėjo įkūnyti gašlumą (kai jaunus vyrus apsėda „gaidžių demonai“) ir aistrą peštynėms. Gaidys tapo Galijos (Prancūzijos) ir šv. Galo simboliu. Taip pat ir šv. Vitas buvo vaizduojamas sėdintis ant knygos drauge su gaidžiu, o pastarasis dėl savo sugebėjimo žadinti puošdavo prabangius laikrodžius. Šv. Petras, vaizduojamas su giedančiu gaidžiu, tapo laikrodininkų globėju. Hohbergas (1675) pamokomai rašė: „Vos tik gaidys nubudęs ryto metą skelbia, / Kiti bemat jam pradeda pritart sava daina. / Taipogi tu, išgirdęs giedant Dievo garbę, / Žiūrėk, kad nebebūtų užverta tava burna.“

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.