Žvakidė antikoje buvo gyvybiškai svarbus šviesos šaltinis (žvakė) naktį, kol nepradėta naudoti aliejinė lempelė (dažnai puošiama simboliais).
Simbolinę vertę įgavo patys šviestuvai, pirmiausia menora, septynšakė judaizmo žvakidė, nukreipianti mus į Išėjimo knygos 25, 31 ir toliau: „Padarysi iš gryno aukso žvakidę. Žvakidės stovas ir kotas turės būti nukalti; jos taurelės galvutės ir vainiklapiai turės būti iš vieno gabalo.
Šešios šakos turės išeiti iš jos šonų: trys šakos iš vieno jos šono ir trys šakos iš kito jos šono. Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais… Taigi bus po galvutę visoms šešioms šakoms, išeinančioms iš žvakidės. Galvutės ir jų šakos bus iš to paties gabalo, visos nukaltos iš gryno aukso…“ Iš pradžių ant žvakidės atšakų buvo pritaisytos aliejinės lempelės, vėliau dažniausiai vaško žvakės. Menora su savo augaliniais atributais tikriausiai nurodo į tam tikros rūšies pasaulio medį pagal babilonietišką prototipą, kuris orientuojasi į planetų skaičių — septynis. Menora stovėjo Jeruzalės šventykloje, užkariautojų romėnų buvo pagrobta (ji pavaizduota Tito vartų reljefe Romos forume). Viduramžių mene ji dažnai yra judaizmo emblema. „Žvakidė yra šviesos medis, kuris atsiskleidžia per patį žydėjimą. Šviesa spinduliuoja iki pat Dievo, o iš priešingos pusės ją pasitinka visos kitos šviesos, kad jame susilietų… Tai yra menora, kuri, pasak legendos, didvyriškų makabėjų laikais degė visas aštuonias dienas šventinant antrąją šventyklą – nors aliejaus buvo tik vienas mažas ąsotėlis, kurį atrado nepaliestą“ (De Vries, 1986).
Žydų Hanukos šviestuvas turi astuonias žvakes; vidurinė šaka, arba stovas, neturi jokio šviesos šaltinio, bet dažnai – figūrą (pvz., Judita su Holoferno galva). Devintoji šaka turi žvakę „šamas“ (Scham(m)asch — šviesos tarnas, taip pat Babilonijos saulės dievo vardas), kuria uždegamos kitos žvakės. – Iš krikščioniškųjų žvakidžių žinoma itin puošni didžioji Velykų žvakidė, pvz., Hildesheimo katedroje (1015).