Vilkas

Vilkas Vidurio Europoje iki pat šių dienų vis dar laikomas labai pavojingu plėšrūnu, tad nieko keisto, kad pasakose jis nuolat kelia pavojų žmogui ir yra pagrindinis jo priešininkas gyvūnijos pasaulyje, kad kraugeriški žmonės pavirsta kaip tik vilkolakiais.
Senovės skandinavų mitologijoje pasakojama, kad galingas vilkas Fenris turės būti supančiotas, tačiau paskutinėje kovoje jis sutraukys pančius ir prarys saulę. Pagaliau dvikovoje Visatos tėvas Odinas užmuš jį, tačiau ir pats žus – Antikoje vilkas laikytas gyvūnu vaiduokliu; vien jo žvilgsnis atimąs žmogui amą. Herodotas ir Plinijus pasakojo, kad skitų neurų genties nariai sykį per metus virsdavo vilkais, tačiau po to vėl atgaudavo žmogišką pavidalą. Galbūt čia slypi genties prisiminimai apie vilką totemą; taip pat ir Čingischanas garsėjo tuo, kad jis esą kilęs iš melsvai pilko, aukštojo dangaus (Tenggri) pradėto „rinktinio vilko“. — Romėnams vilko pasirodymas prieš mūšį reiškęs būsimą pergalę, nes jis buvo pavaldus karo dievui Marsui. Tuo tarpu spartakiečiai prieš Leuktros mūšį (371 pr. Kr.) nuogąstavo, kad pralaimės, nes vilkai užpuolė jų bandas. Nors vilkas, „regintis naktį“, galėjo būti suvokiamas kaip ryto saulės (Apolono Likėjo) simbolis, tačiau neigiamas vertinimas visuomet buvo stipresnis, vilkas įkūnydavo laukines, demoniškas galias. Senovės Kinijoje jis taip pat laikytas gobšumo ir žiaurumo įsikūnijimu; frazeologizmas „vilko žvilgsnis“ išreiškė į gaują susibūrusių plėšriųjų žvėrių baimę ir nepasitikėjimą jais. Tik Turkijos stepių gyventojai, kaip minėta, laikė vilką genties totemu; ant jų vėliavų pavaizduota vilko galva.
Visiškai kitaip vilkas vertinamas tose sakmėse, kur-vilkės savo pienu maitina ir augina vaikus (apie tai, nekalbant apie kitus mitus, pasakojama Ordo srities mite Siaurės Kinijoje). Taigi baimę keliantis plėšrūnas tam tikromis sąlygomis gali tapti galingu bejėgių padarų globėju, nors ir šiuo atveju dėl vyraujančio dviprasmiškumo (ambivalentiškumo) nusveria baimė prieš „piktąjį vilką“. Krikščionybės simbolikoje vilkas pirmiausia yra šėtoniškojo priešo įvaizdis; jis nuolat kelia grėsmę tikintiesiems (avelėms). Tik šventiesiems leista įtaigios meilės galia numalšinti plėšrūnų nuožmumą ir paversti juos romiais padarais — tokie, pvz., buvo Pranciškus Asyžietis, Vilhelmas Versalietis (kuris jodinėjo ant vilko), šv. Hervė, Filibertas Jumigietis. Šv. Zimpertas Augsburgietis esą išplėšęs vaiką iš vilko nasrų ir privertęs nunešti jį motinai. „Pragaro nasrai“ dažniausiai vaizduojami kaip pusiau drakono, pusiau galingo vilko nasrai.
Vėlyvosios antikos ir ankstyvosios krikščionybės laikų veikale „Physiologus“ vilkas vaizduojamas kaip „gudrus ir klastingas gyvūnas“, kuris, sutikęs žmogų, apsimeta apšlubusiu, o paskui jį užpuola. „Šventasis Bazilijus sakė: kaip tik tokie yra gudrūs ir piktavaliai žmonės. Sutikę gerą žmogų, jie apsimeta esą nekalti ir be piktų ketinimų, tačiau jų širdis kupina tulžies ir klastos.“ „Vilkas avies kailyje“ simbolizuoja gundytojus — netikrus pranašus, kurie siekia „pražudyti patikliuosius“. – Yra žinoma daug simboliškų posakių, pvz., „paskirti vilką aveles ganyti“, „kartu su vilkais staugti“ (t.y. prisitaikyti prie galingųjų), „vieta, kur vilkas linki labos nakties“ (Grimelshauzeno pasakoje tai Špesartas — niūri, pavojinga vieta), „sustingo tarsi vilką sutikęs“ arba „sustingo tarsi nuo vilko žvilgsnio“ — reiškia neaiškią stingdančią baimę. Šv. Volfgangas ir šv. Lupus paprastai vaizduojami kartu su vilkais, tačiau tai susiję tik su žodžių žaismu (jų vardai vokiečių ir lotynų kalba reiškia vilką).
Alchemijos simbolikoje kalbama apie „lupus metallorum“ (metalinį vilką), kuris praryja liūtą (auksą), kad jį „ištirpintų“. Turimas galvoje negryno aukso gryninimo procesas pasitelkus antipodą, antipodas šiuo atveju — alcheminės laboratorijos „pilkasis vilkas“. — Raganos dažnai vaizduojamos raitos ant vilkų ar pusiau vilko pavidalu; tai atspindi vilko sąsajas su velniu. Pasakėčiose apie vilką, pamokslaujantį avelėms, ir apie vilką bei gervę vilkas simbolizuoja suktumą bei klastingumą (gervė ištraukia vilkui iš gerklės įstrigusį kaulą, tačiau už tai atsilyginama tik tuo, kad jai leidžiama ištraukti iš vilko nasrų sveiką galvą: „tokie yra ir nedėkingi turtuoliai, gyvenantys iš vargšų darbo“). Psichologijos simbolikoje vyrauja požiūris, kad pavojingos „stepių vilkų“ rujos gali įsiveržti į kultūrinį sielos landšaftą. Jei žmogus susapnuoja vilką, tai gali suteikti daug svetimos energijos, tačiau neišvengiamai sukelia stiprų įtampos lauką. S. Freudo psichoanalizės metodais gydyto žmogaus dar ilgai nebuvo galima iki galo išvaduoti iš „vilkiškumo“ komplekso. G. C. Jungas vilko paveikslą apskritai sieja su pavojumi, kurį kelia nežabotos jėgos, galinčios pasireikšti ir „inteligentiškai švelniu“, ir atšiauriu pavidalu. Kartu Jungo psichologijoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad pasakose šią „plėšriąją pasąmonę“ pergudrauja naiviai išmintingas vaikas arba seneliukas, o patyręs medžiotojas ją tikrai įveikia. Apskritai šiuolaikiniai elgsenos tyrinėjimai senokai įrodė, kad blogą vardą vilkas užsitarnavo ne visai pelnytai; perpratus jo gyvenimo bei reagavimo būdą, galima pasiekti savotiškos jo „koegzistencijos“ su žmogumi, jei tik pastarasis ima veikti tarsi „rujos vadas“.
Teigiamai apie vilką yra užsiminęs jau Böckleris (1688): „Vilkas reiškia budrumą ir atsargumą, dėl to jo vardas ir paveikslas dažnai naudojamas herbuose; vilkas taip išmintingai medžioja grobį, kad pats retai tampa medžiotojo laimikiu.“ Viduramžių bestiariumuose jis yra vien tik „velnio gyvūnas“; naktį vilkės akys šviečia tarsi žibintai, kurie atima žmogui protą. Taip ir velnias atima žmogui žadą (maldą), o jo akys ryškiai šviečia, „nes kai kurie velnio darbai apakina ir kvailam žmogui atrodo gražūs ir naudingi“ (Unterkircher). Pasakiškus pranešimus apie „vilkų vaikus“, t.y. tarp vilkų užaugusius vaikus (o jie žinomi ne tik Indijoje, pvz., Kiplingo „Džiunglių knygoje“, bet ir Europos tautosakoje), tikriausiai inspiravo romėnų sakmė apie Kapitolijaus vilkę, kuri išžindė Romulą ir Rėmą.