Ugnis
Tariamai gyva, naikinanti, šildanti ir skleidžianti šviesą stichija, galinti sukelti skausmą ir atnešti mirtį. Simbolikoje ji turi dvilypę prigimtį.
Dažnai tai šventasis namų židinio simbolis. Ji simbolizuoja įkvėpimą ir Šventąją Dvasią, kuri ugnies liežuvių pavidalu per Sekmines suteikė apaštalams vilties. Naujosios ugnies uždegimas metų pradžioje senovės Meksikoje buvo sakralinis aktas. Kita vertus, neigiamas jos bruožas yra pragaro ugnis, naikinanti žaibo ugnis ir ugnikalnių ugnis iš žemės gelmių. Derėtų prisiminti, kad žmonijos apyaušryje prieš daugelį milijonų metų ugnies „sutramdymas“ reiškė kultūros pradžią ir kad „laukinių ugnies nenaudojusių pirmykščių žmonių“, apie kuriuos pasakoja nemokslinės rūšių atsiradimo teorijos, nebuvo. Ugnį, vienintelę iš visų stichijų, žmogus gali pasigaminti pats, ir tuo jis panašus į dievus. Daugelyje senovės Graikijos bei Polinezijos mitų ugnis pradžioje buvo dievo nuosavybė ir tik vėliau buvo pagrobta ir atsidūrė žmonių rankose. Ugnis gali būti „apvalančiomis liepsnomis“, naikinančiomis blogį ir padedančiomis išsivaduoti nuo raganų ir kitų demoniškų būtybių. Katalikų tikėjime ji skaistykloje apvalo nuo nuodėmių, o paršų tikėjime (Zaratustros mokyme) ji šventa. Asirų būrimų tekstus, vadinamus „maklu“ ir „šurpu“, daugiausia sudaro ugnies būrimai, kaip atsikratyti blogio: „Virk, virk, dek, dek! Piktadariai ir kenkėjai, neikit į vidų, eikit šalin!.. Aš surakinu jus pančiais, surišu ir atiduodu Gilai, kuris apsvilina, degina, surakina grandinėmis, sučiumpa kerėtojas... Kaip šis ožkos kailis suplėšomas, įmetamas į ugnį ir kaip kylančios liepsnos jį praryja..., taip tebūnie sunaikinti prakeikimas, prievarta, ligos, skausmas, nuodėmė, piktadarybė, lengvabūdiškumas, nusižengimas ir manyje slypinti kančia! Tegu šiandien juos praryja liepsnos...“ Tiek „maklu“, tiek „šurpu“ reiškia „sudeginimą“, ir čia akivaizdus tikėjimas ugnies galia naikinti burtus.
Daugelyje žemės vietų žinomas bėgiojimo per ugnį paprotys (gr. pyrobasia), kai basomis vaikščiojama po degančias anglis. Pradžioje tai buvo apsivalymo apeigos pavasarį, kaip šiais laikais būna Tibete (15-ą pirmo mėnesio dieną). Ugnis dažniausiai reiškia „vyrišką“ stichiją (kaip priešpriešą „moteriškai“ vandens stichijai). Tai vitalinės energijos, širdies, lytinės potencijos, nušvitimo bei saulės simbolis. Pasakojama, kad mergelį Okriziją apvaisino ugnies kibirkštis, ir ji tapo karaliaus Servijaus Tulijaus motina. Būrimuose ugnis yra antgamtinė būtybė. Per senovės Romoje švenčiamą parilijų šventę, balandžio 21-ąją iškilmingiausias momentas buvo šokinėjimas per apvalančią degančių šiaudų ugnį. Pasak senovės graikų mito, deivė Demetra ketino didvyrį Demofontą apvalyti nuo žemės šlakų ir taip padaryti jį nemirtingą. Dėl to ji įdėjo jį į židinio ugnį. Psichinius ligonius ir atgailautojus apeidavo su fakelais rankose. Antikos miestuose vis dar ir šiandien pavojingos ugnies aspektas padaromas nekenksmingu, kai atliekamas magiškai simboliškas veiksmas, t.y. ji užpilama vandeniu ir tariamas žodis „ignis“ (ugnis).
Ugnies dievai arba su šia „stichija“ susijusios antgamtinės būtybės dėl dviprasmiškos prigimties yra „triukų išdarinėtojai“, kuriais žmogus niekada negali pasitikėti, pvz., germanų dievas Lokis. „Gyvosios liepsnos“, ypač po jų sutramdymo civilizacijos pasiekimais, vis dar pagerbiamos šiandien antikos papročiu eitynėmis su uždegtais fakelais ir saulėgrąžos ugnimi, taip pat vaišių stalais su uždegtomis žvakėmis. Svarbus simbolinis ugnies kaip dvasinės šviesos skleidėjos vaidmuo bažnytinėse apeigose, todėl uždegamos žvakės prie altoriaus krikšto bei komunijos metu.
Psichologinėje simbolikoje nurodomas ryšys tarp ugnies ir židinio (namų ir šeimos centro), tarp valgių gaminimo ir metalų lydymo, taip pat svarbus ir poetinis įvaizdis „širdies šiluma“. „Kas sapne artinasi prie didelės ugnies ir kas mato į dangų kylančias ugnies liepsnas, tas arti dieviškų galių“ (Aepli); „aistros ugnis“ ir atsidavimas idėjai taip pat yra liepsna, kurioje galima „sudegti“.