Ragai
Jaučio pavidalo dievybių atributas. Jie vaizduojami tada, kai šios antgamtiškos būtybės yra žmogaus pavidalo ir kartu atskirtos nuo tikrųjų jų turėtojų, pvz., Senovės Kretos „kulto ragai“, tarp kurių būdavęs dviašmenis kirvis.
Dėl to jie tapo simboliu siaurąja prasme. Ragai yra raguočių ginklas, jų galios ir agresyvumo atributas. Dažnai jie turėdavę pabrėžti dievybių, siejamų su stipriais žvėrimis, pvz., laukiniais bizonais Siaurės Afrikos poledynmečio olų mene, galią. Dėl to tarp ragų buvo vaizduojamas saulės diskas. Senovės Egipto dangaus deivė Hator taip pat vaizduojama ne tik su karvės galva, bet ir su saulės disku tarp ragų. Vėlesniais laikais dievas Amonas (egipt. Amun) Sivos oazėje vaizduojamas su avino ragais. Panašią ragų formą turi fosiliniai amonitai (Amono ragai). Aleksandras Didysis kaip „Dzeuso — Amono sūnus“, aplankęs šventyklą, taip pat pasirodė su šiuo galvos papuošalu.
Biblijoje minimi altoriai su kampuose metalu apkaltais ragais, kurie būdavo patepami aukojamų gyvulių krauju. Apkaltintieji rasdavę prieglobstį, jei jie pasiekdavę šventyklą ir paliesdavę šiuos ragus. Kai įtūžęs Viešpats grasina juos nukirsti (Amoso knyga 3, 14) ir nusviesti ant žemės, tai atrodo kaip baisi Dievo bausmė. Ginčytina yra Biblijos vertimo vieta, kur Mozė, nusileisdamas nuo Sinajaus kalno, neva turėjęs „ragus“ (käran). Orientalistas A. Jirku mini kaukes su ragais iš raguočių kaukolių, kurios buvo žinomos senovės Palestinoje, Vulgatos vertime minimas „facies cornuta“, veidas su ragais. Tuo remdamasis Michelangelas sukūrė Mozės skulptūrą „Protėvis“. Vėlesni Biblijos vertimai, priešingai, šį žodį vadina „šviesos spinduliais“. Pasakojama, kad ankstesniais laikais Sibiro jakutų šamanai apimti transo per apeigas „bliaudavę kaip jaučiai, o jiems ant galvos išaugdavę šviesūs ir skaidrūs ragai“, Ksenofonto nuomone, veikiausiai žiūrovų haliucinacijos įvaizdis.
Ragai kaip dieviškos galios simbolis minimi taip pat ir Evangelijoje pagal Luką (1, 69): „Jis pažadino Gelbėtoją [Išgelbėjimo Ragą] mums galingą savo tarno Dovydo namuose. Apreiškime Jonui „avinėlis“ turi septynias akis ir septynis ragus. „Tai septynios Dievo dvasios “, o šėtoniškas drakonas, priešingai, kaip pragaro galios simbolis, turi dešimt ragų, (12, 13). Taip par ir velnias krikščioniškojoje ikonografijoje vaizduojamas su ožio ragais. — Ragai, kaip apeigų indai, skirti aukojimui ir gėrimui, buvo plačiai paplitę. Kaip atributus medžioklės ragus turėjo šv. Hubertas, šv. Osvaldas, šv. Eustachijus, taip pat dėl panašumo su žodžiu „corni“ (lot. ragas) šv. Kornelijus.
Šiaurės Amerikos prerijų indėnų galvos apdaras iš plunksnų dažnai būdavo puošiamas pora plonų nugludintų bizono ragų iš abiejų galvos pusių. Toks apdaras pabrėždavo asmens reikšmingumą. „Šį galvos papuošalą su ragais užsidėdavo tik tam tikromis retomis progomis... tai būdavo leidžiama daryti tik tam, kurio narsą ir autoritetą pripažindavo visa gentis ir kurio balsas taryboje buvo svarus ir prilygdavo aukščiausio rango vado balsui... Šis galvos papuošalas nepaprastai panašus į žydų kostiumą ir kaip tik tą, kurį kaip valdžios ženklą vilkėdavo abisinų genčių vadai ir hebrajai didelių žygių ir pergalių švenčių metu“ (George Catlin, 1796-1872). Garsusis indėnų tapytojas remiasi Biblija, Pirmojoje Karalių knygoje (22, 11) rašoma: „Chenaanos sūnus Zedekijas pasidarė sau geležinius ragus ir tarė: Taip kalbėjo „Viešpats: Su jais badysi aram ėjus, kol jie bus sunaikinti.“ Tai turbūt turi alegorinę prasmę.