Pitagoras

Pitagoras (Pythagorus) Samietis (apie 570-500 pr. Kr.), graikų filosofas, tapo simboline figūra kaip didžiulės išminties ir ezoterinio mokslo atstovas.
Pasakojama, kad jis apkeliavęs Egiptu ir Babilonu ir pagaliau Pietų Italijos mieste Krotone įkūrė religinę etinę bendriją, kuri savo filosofijoje sujungė įvairius mistinius mokymus (sielų persikėlimas, taurėjimas, harmonijos siekis); vėliau ji tapo misterijų mokykla. Jo skaičių simbolika vėlesniais amžiais turėjo įtakos įvairiems slaptiems mokymams, o „Pitagoro teorema“ priklauso masonų simbolikai, panaši formuluotė buvo žinoma jau prieš Pitagorą egiptiečiams ir babiloniečiams. Simboliškai apipavidalintas pitagoriečių „šventasis dešimtukas“ skaičiuose įžvelgia ne tik mato vienetus, bet realių daiktų esmės branduolį, o „Geometria“ masonų simbolikoje siejama su G „liepsnojančioje žvaigždėje“. Jau Renesanso laikais rozenkreicerių alchemikų kūriniuose (Michael Maier, „Atalanta fugiens“, 1618) tiesos ieškotojui rekomenduojama: „Suprasti geometrijos mokslą reikia uoliai.“ „Pitagoro trikampis“ harmonijos prasme yra masoniškas „kėdės meistro“ simbolis, jis taip pat ir seno meistro ženkliukas, kurio prasmė – mato ir harmonijos siekimas. Iš jo galima sukonstruoti kubą (kubinis akmuo), kampainį, kurio šoninės 3 ir 4, ir — iš jo kubų tinklo — kryžių. Taip šita „mistinė matematika“ simboliškai priartinama prie Dievo, „visagalio visų pasaulių kūrimo meistro“ kūrinijos paslapčių.