Gervė

Gervė Schillerio veikale „Ibiko gervės“ Dievo valios vykdytoja, antikoje buvo stebimasi jos sugebėjimu nenuilstamai skristi, o jos sparnas laikytas amuletu nuo nuovargio. Nuostabą kėlė taip pat gervių skrydžiai iš Trakijos į Egiptą, kur jos garbintos.
Neretai buvo vaizduojamos pasakiškos pigmėjų kovos su gervėmis. Dėl neaiškių priežasčių gervė laikyta šventu derlingumo ir žemdirbystės deivės Demetros paukščiu. Atskrisdama ji pranašaudavo pavasario pradžią ir dėl to tapo atsinaujinimo simboliu (krikščionybės laikais simbolizavo prisikėlimą). Jos burkavimas žingsniuojant tapo gervės šokio (geraniko) prototipu bei gyvenimo džiaugsmo ir meilės išraiška. Kaip ir paukštis ibis, gervė buvo garbinama, nes ji naikino gyvates. — Senovės Kinijos simbolika aiškino, kad ho — gervė yra vienas iš ilgo gyvenimo simbolių. Ji paprastai buvo vaizduojama stovinti ant akmens arba ant pušies. Ji taip pat reiškė ryšį tarp tėvo ir sūnaus (gerviukas atsiliepia į tėvų šauksmą). Gervė laikyta ir išminties simboliu, turbūt dėl to, kad besiilsintis paukštis atrodė tarsi „susimąstęs“. Į saulę skriejanti gervė simbolizuoja norą pakilti į visuomenės aukštumas. Daoistų šventikų mirtį palydėdavo žodžiais ju-hua, t. y. jie pavirto gervėmis. Japonijoje gervė (dzuru) buvo gerbiama kaip valstybės didybės simbolis, o Indijos padavimuose priešingai, ji įkūnija apgaulę ir klastą. – Hohbergo baroko laikų emblemų knygoje (1675) gervė yra budrumo simbolis: „Per visą naktį gervė akmenėlio nesiliauja / Laikyti naguose, kad neužsnūstų paslapčia. / O jeigu mes per daug pasauliu pasikliaujam, / Tikrąsias priedermes primins mums kryžius čia.“ — Daugelyje senų piešinių neaišku, ar juose vaizduojama gervė ar garnys. Apie pastarąjį pasakojama, neva jis laikąs snape baltą akmenį (tylėjimo simbolį).