Apskritimas

Apskritimas turbūt svarbiausias ir labiausiai paplitęs geometrinis simbolis, kurio forma analogiška dangaus kūnų Saulės ir Mėnulio formai. Platono idėjų pasekėjų ir filosofų neoplatonikų nuomone, apskritimas yra tobuliausia forma.
Kaip pasakojama, legendinė hiperborėjų Apolono šventykla buvusi apvali. Platono „Atlantidos salos“ karališkąjį miestą sudarė koncentriniai vandens ir žemės ratai. Aiškindami sąvokas tobulybė ir nesuvokiamybė (begalybė, amžinybė, absoliutas), mistiniai mokymai teigia, kad Dievas turintis visur esantį centrą apskritimą. Apskritime nėra nei pradžios, nei pabaigos, nei linkmės, nei krypties ir todėl dangaus skliautas vaizduojamas apvalaus kupolo formos, nes besisukančių apie dangaus polių žvaigždžių orbitos yra apskritimo formos. Dėl šios priežasties apskritimas simbolizuoja dangų ir visa, kas yra dvasiška. Pridėjus stipinus, apskritimas tampa rato simboliu, kuris, priešingai apskritimo nekintamumui, papildomai pabrėžia dinamiką. — Egiptiečių amžinybės simbolis yra apskritimo formos žiedu sumegztas raištis, o antikos laikų amžinybės simbolis, priešingai, yra įsikandusi savo uodegą gyvatė (uroboras). Koncentriniai ratilai (apskritimai) atsiranda įmetus į vandenį kokį nors daiktą. Dažnai randamus ant priešistorinių antkapių raižinius taip pat galima aiškinti kaip grimzdimo į mirties vandenis simbolius ir galbūt išnirimą iš jų; juos simbolizuoja bangų ratilai arba panašios į ratilus bangos. — Apskritimas su viduryje pažymėtu centru tradicinėje astronomijoje yra saulės ženklas, o alchemijoje — analogiškas jai metalas auksas. Maginiuose mokymuose apskritimo funkcija — apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Per užkeikimo apeigas burtininkas apibrėžia apie save apskritimą, kurį draudžiama peržengti.
Simbolinė apskritimo priešingybė yra įkūnijantis žemiškąjį ir materialųjį pasaulį kvadratas. Apskritimas simbolizuoja Dievą ir dangų, kvadratas – Žemę ir žmogų. Posakis „apskritimo kvadratūra“, t. y. įbrėžtas į apskritimą kvadratas (grynai geometrinėmis priemonėmis) simbolizuoja žmogaus pastangas savąją esmę paversti dangiškąja ir įgyti dieviškumo. Įprastomis geometrinėmis priemonėmis išreiškiamas neišsprendžiamas transformavimo uždavinys yra viena iš Renesanso laikais dažnai minimų alegorijų, reiškiančių žmogaus siekimą „susidievinti“, kuriam alchemijos simbolikoje taip pat skiriamas svarbus vaidmuo. Neaiškindama išsamiau plokštumo problemos, kabala taip pat aptaria apskritimo ir kvadrato prasmę: apskritimas kvadrate suprantamas kaip dieviškosios „kibirkštėlės“ fiziniame apvalkale simbolis. – Krikščioniškojoje ikonografijoje šventųjų atributas nimbas dažniausiai vaizduojamas skritulio formos, o koncentriniai apskritimai simbolizuoja pirmąjį Dievo kūrinį „Žemės apskritimą“, kuriame tik vėliau atsirado žmogus, Kūrėjas brėžia jį skriestuvu (Bible moralisėe, XIII a.) arba jis apsireiškia rankos pavidalu, kuri iš centro brėžia apskritimus, nutraukdama juos periferijoje (romaniška freska, šv. Klementas Taubietis, Katalonija, apie 1123).
Kaip simbolis apskritimas žinomas ne tik aukštesnėse kultūrose. Įvairiose indėnų gentyse jis, pvz., simbolizuoja kosminį „didžiosios dvasios“ gestą žemiškojo stebėtojo požiūriu, Mėnulio ir Saulės orbitas, „žvaigždžių kelią“, taip pat augimą gamtoje ir apvalių formų atsiradimą. Dėl to stovykloms, tipiams, sėdėjimo tvarkai buvo suteikiama apskritimo forma (Niksdorfas prie Sterko, 987). Krintančius į vandenį lietaus lašus galima įsivaizduoti kaip „ratilų šokį“. – Dzenbudizme apskritimas reiškia dvasinį nubudimą, žmogaus tobulumą vienovėje su pirmapradžiu principu. Kinų In ir Jang simbolio dualumą išreiškia apskritimas (tai či). Europoje paplitęs viena kitoje esančių kosminių sferų įvaizdis, viduramžių pasaulio samprata, kuri poetiškai vaizduojama Dante’ės „Dieviškojoje komedijoje“ dangaus ir požemio pasaulių forma. Šią sferų darną palaiko angelų hierarchija. Trejybę dažnai simbolizuoja trys vienas kitą kertantys apskritimai.