Ajurveda – tai mokslas apie mediciną ir ligų prevenciją, kurio šaltiniai yra senosios indų Vedos – apimantys senosios Hindu kultūros istorinius, filosofinius ir mitologinius raštus. Daugelį tūkstantmečių Ajurvedos principai buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu, sakmėmis, dainomis, mantromis-giesmėmis.
Senosios Hindu kultūros istoriniai, filosofiniai ir mitologiniai raštai Vedos (iš saskrito kalbos išvertus reiškia ‘mokslas’) susideda iš keturių Vedų traktatų: Ringveda, Yajurveda, Samaveda ir Atharvaveda. Anksčiausias Ajurvedos šaltinis yra Ringveda, kurios šaknys veda į IV a. prieš Kristaus gimimą. Ringveda padėjo pagrindus Panchamahabhoota ir Dosha filosofijai.
Šios koncepcijos – yra Ajurvedos mokymo pagrindas. Visas pasaulis yra sudarytas iš Panchamahabhoota – penkių pasaulio prado elementų t.y. eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė ir iš trijų Došų. Trys Došos yra Prana arba Vata (oras), Agni arba Pitta (ugnis) ir Soma arba Kapha (vanduo ir žemė). Jos ir penki pasaulio elementai sudaro Ajurvedos filosofijos pagrindus, – visa tai kas mus supa, apie ką mes galvojame, ką mes valgome, kuo gydomės, kaip bendraujame ir ką jaučiame.
Daugelį tūkstantmečių Ajurvedos principai buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu, sakmėmis, dainomis, mantromis-giesmėmis. Rašytinių šaltinių nebuvo. Hindu filosofas Rishi Bharadwaja pirmuosius Ajurvedos -kaip mokslo pagrindus užrašė meditacijų metu, susitapatindamas su Didžiąja Kosmine energija.
Nuo 4000-3000 prieš Kristų buvo sukurtos antroji ir trečioji Vedos – Samaveda ir Yajurveda. Samaveda – tai Hindu kultūros mantrų-giesmių rinkinys, o Yajurveda – religinių ritualų bei apiegų atlikimo aprašymas. Ketvirtoji Veda – Athariaveda atsirado tarp 3000-2000 metų prieš Kristų. Šioje Vedoje Ajurveda yra paminėta ir pavadinta Upaveda (vienas iš Vedos mokslo poskyrių). Iki tol Upavedos medicininės žinios ir tradicijos buvo žodinės ir buvo perduodamos iš kartos į kartą padėti žmonėms sveikai gyventi, teisingai maitintis ir gydyti ligas.
Ajurvedos mokslas ir žinios turi tris kryptis, vadinamas Trisutras. Pirmoji yra Etiologija arba ligos priežasties nustatymo mokslas, antroji yra Simptomatologija, leidžianti atpažinti ir nustatyti ligos simptomus ir trečioji yra vaistų ir vaistinių augalų tyrinėjimas ir panaudojimas ligų prevencijai bei gydymui.
Ajurveda šiuo metu Indijoje yra susiteminta kai žodinė tradicija knygose, kaip atskiras ir nepriklausomas mokslas apie mediciną ir ligų prevenciją. Atreya Samhita – pirmasis Ajurvedos traktatas, kuriame Ajurvedos mokslas yra suskirtomas į aštuonias šakas:
(1) Kayachikitsa – Bendroji terapija;
(2) Shalakyatantra – nosies, gerklės ir ausų ligos, akių ligos, galvos ir kaklo gydymas;
(3) Shalyatantra – chirurgija;
(4) Agadatantra – toksikologija;
(5) Bhootavidya – psichiatrija;
(6) Kaumarabhritya – pediatrija, ginekologija;
(7) Rasaayana – organizmo atjauninimo mokslas;
(8) Vajikarana – mokslas apie vaisingumą.
Pats patraukliausias Ajurvedos kaip medicinos filosofijos aspektas yra tas, kad šis mokslas naudojasi beveik visais natūralias gydymo metodais, psichologija, meditacija, joga, atkreipią didelį dėmesį į dietą, gydo ir apsaugo nuo ligų vaistažolių pagalba, naudoja aromatinių kvapų terapiją, atsižvelgia į gyvenimo būdą, dienos režimą, sezonų kaitą, naudoja brangenybes, amuletus, propaguoja sveiką mąstyseną, sustiprina ligos išgyjimą astrologija, o taip pat spalvų bei šokio terapijomis.
Ajurvedos pagrindiniai medicinos mokslo principai bei teorija buvo sukūrti ir susisteminti Athariavedos laikais, tačiau ji taip pat artimai susijusi su kitomis Vedomis. Samaveda moko naudoti kasdieniniame gyvenime meditacines ir gydomasias mantras. Yajurveda rekomenduoja ritualą, kad nuramintų (pvz. pykčio numalšinimas), paaiškina ryšį tarp kosmoso būtybių ir individualios žmogaus dvasios. Ringveda nustatydama ryšį su gamta moko apie Panchamahabhootas – pasaulio stichijų – eterio, oro, vandens, ugnies ir žemės – įtaką žmogaus gyvenime. Dhanurveda arba kovos menai (karatė, dziudo, kun fu ir kt.) ir Ajurveda randa bendrus sąlyčio taškus besigylindamos į jautrausias vietas žmogaus kūne ir tyrinėdamos Marmos taškų gydymo principus. Ajurveda šiam tikslui siūlo Marmos taškų masažą, pratimus, mankštas.
Apie 1500 metus prieš Kristaus gimimą Ajurveda suskilo į dvi atskiras mokyklas: Atreya – terapeutų mokykla ir Dhanwanthari – chirurgų mokykla. Dhanwanthari Hindu mitologijoje žinomas kaip vieno iš Hindu dievų Vishnu įsikūnijimas. Šis išminčius suformavo pagrindinius Ajurvedos sveikatos ir ilgaamžiškumo mokslo principus. Tokiu būdu Ajurveda tapo labiau susistemintu ir gilesniu medicinos mokslu. Iš tiesų šios dvi mokyklos paskatino parašyti dvi svarbiausias knygas Ajurvedos mokslo vystymosi istorijoje – Charaka Samhita ir Sushruta Samhita.
Šios dvi Samhitos (iš sankskrito kalbos ‘knygos’) buvo parašytos apie 1000 metus prieš Kristaus gimimą. Didysis išminčius ir Ajurvedos mokslo kuratorius Charaka – gydytojas terapeutas – peržiūrėjęs ir papildęs Atreya terapeutų mokyklos tekstus parašė Charaka Samhita. Tuo tarpu Sushruta – chirurgas ir mokytojas – vadovaudamasis Dhanwanthari mokyklos mokymu, parašė Sushruta Samhita. Ši knyga apėmė visas Ajurvedos žinias susijusias su chirurgija, žaizdų gydymu, apėmė protezinės chirurgijos žinias, kosmetinę chirurgiją, cezario pjūvio operacijas ir net smegenų chirurgiją. Jis yra garsus savo kosmetinės nosies ir rinoplastikos chirurgijos naujovėmis. 500 metais po Krirstaus Vagbhatta sudarė pagrindinį trečiajį Ajurvedos traktatą – Astanga Hridaya. Jis turi abiejų Ajurvedos mokyklų sukauptas mokslo žinias, kuriomis vadovaujasi šiuolaikiniai Ajurvedą praktikuojantys gydytojai.
Šaltinis: Ajurveda.lt