Adventas

Adventas (lotyniškai „atėjimas“) – prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis. Advento pradžia laikoma lapkričio 30 d. (šv. Andriejaus šventė), o pabaiga gruodžio 24 d. (Kūčių vakaras). Advento metas kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės. Pirmykštis žmogus per šį laikotarpį atlikdavo įvairias apeigas, tariamai turinčias garantuoti gerą derlių, bei asmeninę žmonių laimę. Advento tradicijos ir papročiai Rašytiniai XVI a. – XVII a. šaltiniai rodo, kad per trumpiausias metų dienas ir ilgiausias naktis, mūsų proseniai daug meldėsi, bijojo įvairių draudimų, aukojo aukas žemės dievams Žemynėlei ir Žemėpačiui. Lietuviai atlikdavo pagoniškas apeigas, skirtas ūkio, gyvulių, bei trobesių globėjui Žemėpačiui. Jam nuolat besikūrenančiame namų židinyje aukodavo vieno lizdo juodą ar baltą, bet ne raudoną (ši spalva simbolizavo gaisrą) gaidį ir vištą, o žemės deivės Žemynėlės garbei atlikdavo žemynėliavimo ir palabinėjimo apeigas. Žmonių tikėjimu, visur slankiojo įvairios dvasios, galinčios pakenkti žmonėms, gyvuliams pasėliams, todėl per Adventą nedirbdavo kai kurių darbų:

• nepildavo pagalvių – tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios;
• nekirpdavo avių – manydami, kad pavasario kirpimo vilnos būsiančios kietos bei šiurkščios, be to dobilai augsią reti;
• vengdavo dirbti ilgais vakarais, ypač vidurnaktį, esą gali persekioti dvasios.

Vėjuotais Advento vakarais moterys verpdavo linus, tikėdamos jų ilgo ir tankaus pluošto ir taip pat tokie vakarai garantuodavo jų manymu gerą sėmenų derlių. Vyrai per Adventą stebėjo gamtą ir iš jos būrė būsimą derlių: jei buvo gilu sniego – tikėjosi gero vasarojaus; jei saulėta – laukė gero daržovių derliaus, o ypač gruodžio 8 d. žadėjo gerus kopūstus; šaltas adventas – lėmė karštą vasarą su gausiomis perkūnijomis; esant dažniems atodrėkiams – tikimasi gražaus rugių žydėjimo ir jų grūdinių varpų.