Antikristas

Antikristas, šiuolaikinėje vartosenoje priešiško Bažnyčiai ir gyvenimui žmogaus ar tokio pobūdžio jėgų alegorija. Taip vadinamas blogio principas, įsikūnijęs asmenyje, taip pat Antikristas (pasak Lutherio, laikų pabaigos Kristus), Kristaus priešininkas lemiamoje kovoje Paskutinio teismo dieną; šis įvaizdis pastebimas jau senovės dualistinėje sampratoje. Esėjų sektos Kumrane prie Mirties jūros knygose aprašyta „Šviesos sūnaus“ kova prieš Beliarą arba Belialą (hebr. Belija’al, piktybė), tamsiųjų galių vadą. Vėliau Antikristo įsikūnijimu vadinti krikščionių persekiotojai (pvz., imperatorius Neronas) arba klaidatikiai mokytojai. Irenijus Lijonietis (II a.) irgi rašo apie Antikristą, jis ateisiąs su didžia velnio jėga, griaus stabus ir lieps garbinti save kaip dievą, be to, jam dešimt karalių padės persekioti Bažnyčią. Savo būstinę įsirengsiąs Jeruzalės šventykloje ir valdysiąs trejus metus bei šešis mėnesius, kolei iš debesų pasirodys Viešpats ir jį drauge su pasekėjais nutrenks į ugnies klaną. Daug spėliota apie jo vardą, siejant su Apreiškimo Jonui’ pranašystėje „666“ ir, be kita ko, jis garbintas kaip „Euanthas, Lateinas, Teitanas“. Vienoje žydų legendoje Antikristo vardas siejamas su Armilu, gimusiu geidulingai susiėjus pagoniškam nevidonui ir puikios mergelės marmurinei statulai. Nuo XIII a. ypač reformatai bei sektų įkūrėjai Antikristo institucija neretai laikė ir popiežiaus valdžią. Kultūros istorijos aspektu įdomus nedatuotas be nurodytos išleidimo vietos inkunabulas „Antikristo gyvenimas“ - „Des Entkrist Leben“ (apie 1480) ir Sebastiano Francko „Kronika“ (1536). Ir liaudies padavimuose apie mūšį laikų pabaigoje neretai minimas Antikristas kaip velniškos kareivijos vadas.