Legenda apie Atlantidą
Iki šiol nėra nė vieno liudijimo, kad egzistavo pradingęs pasaulis. Per 25 aršios polemikos tarp atlantomanų ir atlantofobų šimtmečius buvo paskelbta apie 3 mlrd puslapių medžiagos. Tai 100 milijonų kartų daugiau nei parašė pats mito apie „vieną baisią dieną ir vieną lemtingą naktį žuvusią šalį“ autorius Platonas.
Kur tik neieškojo paskendusio kontinento pėdsakų: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Hipotezės gulė sluoksniais ant kitų hipotezių, ant netvirtos dirvos buvo statomi efemeriški, kartais, tiesa, pakankamai patrauklūs kortų nameliai. „Taikinių“ išsibarstymas pasaulio žemėlapyje verčia įtarti, kad „šaudymas“ vis dar vyksta aklai.
Ir visgi, neskubėkim su išvadomis. Žvilgtelkime į patį pirmą ir pagrindinį šaltinį.
„Išklausyk, Sokratai, pasakojimą, tegu ir labai keistą, bet visiškai patikimą, kaip pareiškė kartą išmintingiausias iš septynių išminčių Solonas“ – taip pradeda savo pasakojimą apie Atlantidą senovės graikų filosofas Platonas dialoge „Timėjus“.
Atlantidos sala... Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją (Mažają), dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą“ – kalba jis kitame dialoge „Kritijus“.
Buvo priimta laikyti, kad kitų dokumentų, be paminėtų „Dialogų“ nėra. Iš principo tai beveik teisinga, jei nekreipti dėmesio į graiko Krantoro iš Solos liudijimą. Jis po 100 metų nuo Platono mirties patvirtino Solono pasakojimą. Beje, didžiojo Aristotelio nuomonė irgi ne mažiau svari. Argi nepaliko mums logikos tėvas sparnuotos frazės „Platonas yra mano draugas, bet tiesa man brangesnė“? Aristotelis be jokios abejonės šešėlio pareiškė, kad istoriją apie paskendusią salą Platonas išgalvojo nuo pradžios iki galo, kad, kalbant šiuolaikiškai, pademonstruotu išgalvoto modelio pagalba savo politinius ir filosofinius įsitikinimus. Tik kam jam reikėjo viską pripaišyti Solonui – savo proseneliui? Apie tai, kur yra žuvęs kontinentas ir apie tuos, kas saugojo atmintį apie jį, tegu pasako pats Platonas. Egipto žyniai pasakojo Solonui:
„Tada juk jūra (Atlantas) ši buvo tinkama laivybai, kadangi palei žiotis, kurias jūs savaip vadinate Heraklio stulpais, buvo sala... Šioje Atlanto saloje susidarė didi ir grėsminga karalystė, valdoma karalių, kurių valdžia aprėpė ir tą salą, ir daug kitų salų, ir kai kurias žemyno dalis. Be to, jie ir šioje pusėje valdė Libiją iki Egipto ir Europą iki Tirėnijos“.
Taigi, yra konkretus metropolijos adresas ir tikslūs duomenys apie kolonijas, kurias ji valdė mums žinomuose žemynuose. Tačiau Atlante už Heraklio stulpų akivaizdžių paskendusios žemės ženklų neaptikta, o gausūs kasinėjimai Graikijoje, Egipte, Libijoje, Tunise, Alžyre, Ispanijoje ir Artimuosiuose Rytuose neįdavė archeologams į rankas nė vieno daikto pažymėto etikete „Pagaminta Atlantidoje“.
Vėl pažvelkime į tą vienintelį rašytinį šaltinį, kuris patvirtina Platono pasakojimą.
Prieš tai minėtas Krantoras liudija, kad matė Neito šventykloje, kur prieš 300 metų iki jo pabuvojo Solonas, užrašą apie Atlantidą. Visa bėda, kad egiptiečių papirusai su pasakojimais apie Atlantidą sudegė žymiojoje Aleksandrijos bibliotekoje.
Dabar galima panagrinėti šiulaikinius atlantologijos pasiekimus. Tiro arba Santorinio saloje išties pavyko padaryti stulbinančius atradimus, nors surasta buvo, kaip neretai pasitaiko, visai ne tai, ko buvo ieškota. Santorinio, esančio trikampyje tarp Graikijos, Mažosios Azijos ir Kretos, landšaftas daro gilų įspūdį. Sala primena kažkokio pasaulio, kuris subyrėjo gabalais dėl milžiniško sprogimo, nuolaužą. Jos grėsmingas grožis tarsi meta iššūkį čionykščio turistinio rojaus ramybei.
Tiros gyventojai, matomai, buvo labai patenkinti savo krašto turtinga gamta ir negalvojo apie gyvenamos vietos pakeitimą. Juolab, kad sala, esanti vienodu atstumu nuo Peloponeso, Kretos ir Mažosios Azijos, pačioje jūrų kryžkelėje, greitai tapo svarbiu prekybos centru. Tačiau vulkanas, pagimdęs Tirą, nenumirė, o tik laikinai užmigo, panašiai kaip Vezuvijus. Sustingusi lava užkimšo kraterį. Kas galėjo atspėti – ar ilgam? Žmogaus amžius trumpas, santoriniečiai, negalvodami apie bėdą, ramiai sau gyveno ant kunkuliuojančio katilo su užlituotu dangčiu.
Tragedija nugriaudėjo maždaug 1600 metų prieš Kristų. Būtent toje epochoje staiga pradingo nuostabi civilizacija – Kretos karaliaus Mino šalis. Ištyrę Egėjo jūros dugną ir paėmę daugybę nuosėdų bandinių, geologai sugebėjo nustatyti, kad šiame rajone įvyko nepaprastos jėgos vulkaninis išsiveržimas.
250 metrų aukščio griaunamoji banga prašniokštė per salas, savo kelyje viską nuplaudama. Ji užgriuvo ir Knosą – Mino sostinę, kuri buvo už 125 km nuo Tiros, o paskui nuplaukė link Afrikos krantų.
Ta aplinkybė, kad Platonas nurodė visai kitą adresą, tyrinėtojų nejaudino. Skirtumas tarp žūties datų – 8000 metų – irgi. Aistros pamažu aprimo ir drąsi idėja buvo primiršta. Atlantidos ir toliau ieškojo visur, net Špicbergene ir Tibete. Tačiau 1960 metais graikų seismologas Angelas Galanopulas vėl atgaivino hipotezę apie Kretą ir Miną. Jis išsakė mintį, kad jėga, kuri nušlavė Knoso rūmus, galėjo išties būti toji vulkano išsiveržimo pagimdyta banga. 1966 metų pabaigoje jis pateikė pirmus įrodymus, kad yra teisus. Jis aptiko didžiulį griovį, kuris taisyklingu žiedu supo kažkada klestėjusį miestą, ir akivaizdžius vulkaninės katastrofos pėdsakus.
Kasinėjimai akivaizdžiai parodė, kad čia būta išsivysčiusios civilizacijos. Santoriniečiai žinojo antiseisminės statybos technologiją, kaip priimta sakyti šiais laikais. Į kmeninių sienų kampus jie dėdavo medines sijas, kas suteikdavo namams ypatingo stabilumo. Neabejotinas ir tamprus Tiros ryšys su Kretos civilizacija. Aptikti keraminiai indai yra tos pačios formos, su tais pačiais ornamentais, kaip ir Knose. Ir tai nenuostabu, juk salas skiria vos 120 km. Net senovėje tai buvo ne atstumas. Tiesiog stulbina Tiros freskos. Grožiu ir meistriškumu jos neabejotinai pranoksta visas kitas, kada nors rastas Viduržemio pakrantėse. Būtent jos, šios nepalyginamos freskos, verčia patikėti, kad pirmą kartą istorijoje prieš mus atsivėrė langas į visiškai nepažįstamą pasaulį. Baisu net pagalvoti, kad kažkur šalia, jūros dugne, gali būti dalykų, dar labiau užburiančių, sukurtų „tikrosios“, platoniškosios Atlantidos meistrų.
Tačiau Tiros freskos rastos ne jūros dugne, jos atkastos iš po 30 cm storio pemzos ir pelenų sluoksnio pietinėje salos dalyje, Akrotirio kyšulyje. Žmonės, taip gausiai išpaišę antiseisminių namų sienas, vadino savo kraštą Kalista, kas reiškia „Nuostabusis“. Iš amžių glūdumos nesenstančia mineralinių dažų žydryne šviečia mums Kalisto dangus. Žydi violetinės mirtos, sidabrine banga dvelkia eteris tarp laurų. Štai baikščios antilopės sunerimusios uopsto vėją, jos nubrėžtos ryškiai ir drąsiai, kažkaip labai šiuolaikiškai. Absoliučiai gyva atrodo pasiruošusi šokti jums į rankas gauruota beždžionėlė. Nardytojas strėle neria į žalsvokas, paslaptingas gelmes.
Santorinio vulkanas išsiveržė sprogdamas. Visa salos centrinė dalis išlėkė į orą ir jūra tučtuojau plūstelėjo į kunkuliuojančią ertmę. Per kelias sekundes išsiskyrė energija, ekvivalentiška termobranduoliniam sprogimui, lygiam 400 megatonų. Ugninė lava turėjo praryti viską, kas gyva 150 km spinduliu ir, vadinasi, padengti centrinę Kretos dalį. Tik jūra, užliejusi įdubą, sustabdė išsilydžiusios stichijos judėjimą. Tai turėjo sukelti baisingą atoslūgį visoje Viduržemio jūroje. Gigantiška banga, griaudama viską savo kelyje, be abejonės, sukėlė potvynius artimiausiose pakrantėse. Ar ne tai buvo užfiksuota šventuose Viduržemio tautų tekstuose? Santorino pelenais lijo net Nilo deltoje.
Dabar pažvelkime, ar vertas Santorinas išdidaus Atlantidos vardo? Nesutapimai su Platonu (dydžiai, žūties data, salos padėtis), suprantama, akivaizdūs. Tačiau visa eilė kitų požymių puikiai susiderina su „Dialoguose“ aprašytu žemynu.
Platonas, pavyzdžiui, kalba apie svarbų vaidmenį, kurį vietiniame kulte vaidino jautis. Freskose ir auksiniuose Mino „Jaučių dubenyse“ pavaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jaučius. Platonas aprašo būtent tokį ritualinį žaidimą. Dar jis pamini, kad sostinė Poseidonija buvo pastatyta ir raudono, juodo ir balto akmens. Būtent toks spalvų derinys būdingas Tiros uoloms. Platonas tvirtino, kad Auksinė sala išnyko „per dieną ir naktį“. Didžioji Santorino dalis irgi dingo jūroje, nors ir ne taip greitai. Profesoriaus Marinatoso nuomone, Platono papasakota Atlantidos istorija vis labiau įgauna tiesos kontūrų. Jei, žinoma, nekreipti dėmesio į tikslius Platono nurodymus, kad sala buvo Atlante.
Suintriguoti vaizdingų pasakojimų apie legendinę Poseidoniją, sensacijų mėgėjai talpina savo pseudoatlantidas ten, kur nuveda juos fantazija. O fantazija nuveda kartais labai toli nuo Heraklio stulpų, visai į kitą pasaulio kraštą, pavyzdžiui, į Antarktidą, Amazoniją, Gvatemalos pelkes, Sacharos dykumą, Azorų salas ir t.t.. Dabar prisidėjo ir Kretos sala.
Jei pavyktų surasti nors vieną pastatą, vieną skulptūrą, vieną vienintelę lentelę su atlantų rašmenimis, tai apstulbintų žmoniją ir būtų daug vertingiau už visą Peru auksą, visus Egipto paminklus, visas molines didžiųjų tarpupio bibliotekų knygas. Kol kas tokių radinių nėra. Visiškai įmanoma, kad niekad ir neturėsime. Tačiau pačios Atlantidos paieškos, jei tik jos mokslinės, gali praturtinti žmogaus kultūros lobyną. To pavyzdys – neužmirštamosios Tiros freskos.
Ir, pagaliau, paskutinis dalykas, be kurio neįmanoma kalbėti apie Atlantidą – jos galimos žūties data. Rimtiems mokslininkams ji visada buvo ginčų objektas. Pagal Platoną ją lengva apskaičiuoti: „Kas liečia tavo piliečius, gyvenusius prieš 9000 metų...“ – pasakė sajų žynys Solonui, ir tai duoda mums skaičių 9000. pridėjus prie jo 600 (suapvalinta data, kada Solonas apsilankė Egipte), gauname 9600 metų prieš mūsų erą. Nei Egipto faraonų su jų piramidėmis, nei, juolab, atėniečių su jų Akropoliu, tada dar nebuvo. Tačiau atlantologijos tradicijoje ypatingas dėmesys skiriamas senovės kalendorinėms sistemoms. Jose išties galėjo būti užfiksuoti ikiistoriniai tolimų protėvių stebėjimai.
Paimkime, kad ir senojo Egipto ir senovės Asirijos kalendorių susikirtimo tašką. Viena iš saulės ciklo pradžios datų Egipte atitinka 139 naujos eros metus, vienas iš asirų mėnulio ciklų prasideda 712 metais iki naujosios eros. Žinant ciklų trukmę (1460 metų saulės ir 1805 mėnulio), nesunku apskaičiuoti pilnais ciklais, žinomais dar Babilone.
Pagal Egipto kalendorių – 11 542.
Pagal asirų kalendorių – 11 542.
Kita, artima pirmąjai, skaičių pora gaunasi lyginant majų ir senovės Indijos kalendorines sistemas.
Kokį įvykį užfiksavo senovės tautos savo kalendorių pradiniu tašku? Paskutinio ledynmečio pabaigą? Nukritusį asteroidą, kuris sukėlė potvynius ir seisminį aktyvumą? Jeigu tikėti, kad gautų skaičių panašumas neatsitiktinis, ir jeigu tikėti Platonu, tai galima daryti prielaidą, kad Atlantidos žūtis buvo tik baigiamasis akordas ilgoje kosminių ir tektoninių kataklizmų, nuvilnijusių per mūsų planetą grandinėje.
Raktažodžiai:
Atlantida
3 komentarai(-ų).
neitiketina. Kaip noreciau bent akies krasteliu pamatyt nors viena giuvesi likusi is Atlantidos. Ji turetu buti be galo grazi... :)
Labai įdomu... :D
čia nuostabu.. labai įdomu ir neįtikėtina..