Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Zodiako ženklai mitologijoje

AVINAS
Šį zodiako ženklą sutinkame senovės indų mitologijoje. Agni – ugnies dievas, vaizduojamas sėdintis ant avino. Avinas simbolizuoja pirmąjį impulsą, dievišką prasiveržimą į materiją. Trikampis  (ragai) Avino simbolis yra daugiareikšmis. Viena iš pagrindinių reikšmių – avinėlio “aukojimas”, kai nekaltybė priešpastatoma nuodėmingai prigimčiai. Avinas – pirminis šaltinis, pirmoji Absoliuto kūrimo fazė.

JAUTIS
Vienas iš populiariausių, susijusių su Jaučio zodiako ženklu, mitų yra mitas apie Dionisą. Dionisas – Dzeuso (kitaip – Jupiterio) sūnus, galingas jaunuolis, pačiame jėgų žydėjime, apdovanotas nemirtingumu. Dionisas vaizduojamas su jaučio galva, belaikantis vynuogių kekę. Kartais jis vaizduojamas sėdintis ant statinės, o kartais grojantis lyra ar fleita. Su Dionisu siejamos senovės Atėnų šventės (bakchanalijos). Šios šventės – tai gyvenimo džiaugsmas, tarp transo, sukelto grynai fizinių malonumų bei ekstazės nuo dieviškosios palaimos. Yra ir kitas mitas, apie Minotaurą, žiaurų pabaisą, uždarytą savo egoistinių norų labirinte. Pastarasis mitas atspindi neigiamą Jaučio ženklo pusę. Jaučio zodiako ženklo esmė – tai poreikis išbandyti instinktų trauką, kad visgi vėliau – viso šito atsisakyti.

DVYNIAI
Šis ženklas neatsiejamas nuo pasakojimų apie androginus. Manoma, kad pirminiame kūrimo etape, sielos buvo dvilytės. Sielos, kuriose sujungti – noras mėgautis ir šio noro užpildymas. Tai atitikmuo moteriškojo ir vyriškojo pradų. Vėliau, “skilus” sielai, atsiranda nuolatinis poreikis ieškoti broliškos sielos, savojo “dvynio”, antros puselės. Ir tik suradusi savo antrąją puselę, vėl susijungdama, siela “prikelia” savyje dieviškąjį androginą. Beje, šias abi puses mes turime savyje, tai mūsų ir Kūrėjo santykis. Mes – kūriniai (in) ir jis – Kūrėjas (jan). Aukščiausia sielos prasmė – susiliejimas su Kūrėju. Graikų mitologija pasakoja apie brolius – Kastorą (jan) ir Poliuksą (in). Abu broliai buvo vienos motinos – Ledos, bet skirtingų tėvų. Poliuksas – nemirtingojo Dzeuso sūnus, o Kastoras – mirtingojo tėvo. Broliai garsėjo savo narsa, kovingumu, žygdarbiais bei neišardoma draugyste. Kastorui žuvus, Poliuksas paprašė Dzeuso leisti pasidalinti savuoju nemirtingumu su broliu. Dzeusas sutiko iš dalies, jis paskyrė broliams būti šešis mėnesius požemiuose, šešis – dievų buveinėje – Olimpe. Tuo paaiškinamas Dvynių ženklo žmonių prieštaringumas, viena kitai prieštaraujančios savybės.

VĖŽYS
Vėžio ženklo simbolika – tai pasaulinio moteriškojo prado principas, Magna Mater (Didžioji Motina), kurią gerbė visos civilizacijos bei religijos. Induistai ypač garbino deivę Šakti bei visus jos įsikūnijimus. Moteris įkūnija dieviškąją paslaptį, visą būtį, visą – kas gimsta ir miršta. Kiekvienoje moteryje yra dalelė Didžiosios Motinos. Populiariausias Vėžio ženklo mitas – tai Heraklio bei hidros (pabaisos, tūnančios baloje ir ryjančios viską aplinkui) kova. Heraklis kapodavo galvas hidrai, tačiau jos vis ataugdavo. Dievaitė Hera pasiuntė krabą, kuris įkando Herakliui į koją. Skausmas pažadino Heraklio sąmonę ir jis pakišo nukirstą hidros galvą po uola, kur ji daugiau nebegalėjo kenkti. Šiame mite atrandame panašumą į Vėžio ženklo žmogų. Juk Vėžys – labiausiai linkęs užsidaryti savyje, savo emocijose, ženklas, o “krabo įkandimas” – tai išminties prabudimas ir grįžimas į realybę. 

LIŪTAS
Priešingai Vėžiui, atstovaujančiam moteriškąjį – Mėnulio pradą, Liūtas simbolizuoja aktyviąją kūrybinę vyrišką jėgą. Kosminė Saulės energija yra dieviška. Liūto ženklo mitologija siejama su dievu Apolonu, apšviečiančiu tamsiausias pasąmonės kerteles. Taip pat su dievu Heliosu, kuris vaizduojamas kaip didžiulė, žvelgianti į Visatą, akis. Tai dieviškosios Liūto pusės. Žmogiškąją pusę atspindi pasakojimas apie vieną iš Heraklio kovų, kurioje jis buvo nugalėtas. Matydamas savo galą, Heraklis sukūrė laužą, ištempė virš jo liūto odą bei pats atsigulė ant jos. Dzeusas iš Olimpo pasiuntė žaibą, tokiu būdu dovanodamas nemirtingumą Herakliui. Taigi, kad pasiekti tikrąją dievišką kūrybinę energiją bei tobulumą, Liūtas turi būti nuolankus ir “paaukoti ant laužo” savo iliuzijas bei savo individualumą.

MERGELĖ
Mergelės ženklas gana uždaras, intravertiškas. Jis taip pat siejamas su moteriškumu. Bet, jei Vėžio simbolika – potencialas kiekvienoje moteryje, tai Mergelės – moteris, realizavusi savo potencialą. Mergelė, šeštasis ženklas, užbaigia pirmąjį zodiako pusrutulį, siejamą su vaikyste ir jaunyste, atversdama naują – brandos puslapį. Mergelė įsisavina prieš tai buvusių zodiako ženklų darbą, jį “persijodama”, “nušlifuodama”, atrinkdama, kas nereikalinga, ir iki galo ištobulindama. Tai išvados ir derliaus surinkimas. Pagrindinė Mergelės ženklo mitologija siejama su derliaus deive Cerera bei jos gražuole dukterimi Prozerpina. Pastarąją iš motinos pavogė požemių dievas Plutonas bei pavertė ją savo žmona. Šiame mite neatsitiktinai Plutonas (viena iš Skorpiono ženklą valdančių planetų) veda Prozerpiną (viena iš Mergelės ženklą valdančių planetų), taip parodomas Mergelės ir Skorpiono ženklų panašumas, kurių esmė – aukojimasis.

SVARSTYKLĖS
Poliariškumas ir priešpastatymas – šios savybės geriausiai apibūdina Svarstyklių ženklą – juoda ir balta, naktis ir diena, blogis ir gėris, asketizmas ir laisvė. Su Svarstyklėmis siejamas mitas, pasakojantis apie Adonio – mirtingojo gražuolio ir Veneros (kitaip – Afroditės) meilę. Įpykęs Marsas, kuris buvo aistringai įsimylėjęs Venerą, pasivertė šernu ir užmušė savo varžovą – Adonį. Šis mitas atspindi opozicinių zodiako ženklų Avino ir Svarstyklių priešpastatymą vienas kitam (Marso – Venerai). Taip pat Svarstyklės yra teisingumo ženklas, siejamas su deive Temide bei ją lydinčiomis trijomis Gracijomis (gracijos arba charitės yra linksmos, malonios, geranoriškos, panašios į mūzas, deivės). Jos simbolizuoja tris geriausius Svarstyklių ženklo bruožus – grožį, harmoniją ir kantrybę.

SKORPIONAS
Skorpiono ženklo mitologija siejama su valdančiąja ženklą planeta – Plutonu. Plutonas – tai tolimiausia Saulės sistemos planeta, vieta, kur vyksta giliausios metamorfozės – griūna gyvenimas, kad prisikeltų nauja gyvybė. Šis, aštuntas zodiako ženklas, atspindi nugrimzdimą į požemių būtį. Plutonas – požemių dievas, siejamas su besąlygiška valdžia: “Nuo tos dienos, kai jis įžengė į savo valdas, nei vienas iš tarnų nesiryžo pažeisti jo įstatymo, nei vienas iš pavaldinių nepabandė prieštarauti jam ar maištauti. Tai vienintelis iš dievų, kuriam nereikia bijoti nepaklusnumo, vienintelis, kurio valdžią pripažino visi” (“Graikų ir romėnų mitologija”). Kitas mitas, siejamas su Skorpionu, tai pasakojimas apie milžiną Orioną, mėgusį medžioklę bei davusį valią savo primityviems instinktams, garsėjusį savo žiaurumu ir prievarta. Jis mirė nuo bronzinio skorpiono įkandimo, kurį pasiuntė deivė Artemidė. Skorpiono ženklo esmė – išsilaisvinimas. Iš Tibeto mirusiųjų knygos: (kur mirusysis turi susikauti su demonais) “Nebijok, tai tik tavo egoizmo ir minčių įsikūnijimai. Kai tik tu tai suprasi – tapsi laisvas.”

ŠAULYS
Šaulio ženklo mitologija siejama su kentaurais – nemirtingomis, besidžiaugiančiomis gyvenimu būtybėmis. O konkrečiai – su vienu iš jų – Chironu. Jis garsėjo išmintimi ir išradingumu. Legenda pasakoja, jog Chironas padovanojo savo nemirtingumą Prometėjui. O patį Chironą Dzeusas perkėlė į dangų, į Šaulio žvaigždyną. Pirminė ugnis, kurią Prometėjas pavogė iš dievų, kad pasidalintų su žmonėmis, asocijuojasi su gilia, vidine, prigimtine Šaulio ugnimi, raminančia žaibus. Taip pat – tai paslaptinga ugnis, šventosios dvasios gyvoji liepsna, kuri perduodama mokytojo mokiniams. Tai žinių ir įkvėpimo šaltinis.

OŽIARAGIS
Jei Šaulys – svečias iš dausų, tai Ožiaragis – ateivis iš žemės gelmių. Tai toji kibirkštis, kurios reikia tamsiausioje vietoje, didžiausiuose sunkumuose. Mitologijoje Ožiaragis siejamas su dievu Saturnu (kitaip – Kronas), nepermaldaujamu valdovu, ryjančiu nuosavus vaikus, kad jie neužimtų jo sosto. Galų gale Saturnas buvo nugalėtas ir išvytas iš dangaus. Būdamas tremtiniu žmonių pasaulyje, Saturnas visgi sugebėjo padaryti gerą darbą – atnešti aukso amžių, kai pasaulis gyveno ramybėje, harmonijoje ir pritekliuje. Legendos esmė – alcheminė transmutacija, keičianti egzistenciją į visiškai naują būvį, kuris užpildytas dieviškąja sąmone. Įveikęs savo valdžios troškimą, Saturnas tampa dievu-išminčiumi. Kitas mitas, susijęs su Ožiaragiu, tai mitas apie dviveidį dievą Janosą, kurio vienas veidas žiūri į praeitį, kitas – į ateitį. Šis dievas simbolizuoja laiką, likimą.

VANDENIS
Gąsdinanti ir nesuvokiama dieviškoji paslaptis gaubia Vandenio mitologiją. Ji susijusi su Uranu (viena iš planetų, valdančių Vandenio ženklą). Uranas buvo pats pirmasis Visatos valdovas. Bet Saturnas, jo tikras sūnus, klastingai užpuolė Uraną, nuvertė jį nuo sosto bei sudraskė į gabalėlius, kuriuos išmėtė į visas puses. Urano valdymas buvo nepavaldus laikui, aukščiau įstatymo, aukščiau struktūros. Visos šios savybės rodo, kad Uranas yra virš būties, virš savo likimo ir aukščiau visų dievų. Būdamas nepavaldus laikui, Uranas ir egzistuoja, ir ne; ir valdo ir ne; jis amžinai miręs, bet niekada nemiršta. Vandenio ženklo žmogui laisvė yra aukščiau visko.

ŽUVYS
Štai ir priėjome prie Žuvų ženklo, prie laikų pabaigos, prie simbolinės “bedugnės”. Visata ištirpsta, kartos persimaišo, kultūros skęsta didžiulio vandenyno bangose, skalaujančiose amžinybės krantus. Žuvys siejamos su daugybe mitų. Vienas iš jų pasakoja apie pabaisą Tifoną – chaoso įsikūnijimą, kitas – apie Medūzą, kurios hipnotizuojanti valdžia yra mirtinai pavojinga. Dar vienas mitas – apie Protėją, kuris atspindi permainingą Žuvų charakterį. Protėjas buvo Neptūno valdų sargybinis, galėjęs priimti bet kokį pavidalą, kad atbaidytų nepageidaujamus praeivius ir svečius. Galų gale – ryškiausias mitas – apie patį jūrų dievą, galingąjį Neptūną, kuris būdamas blogos nuotaikos gali sukelti audras, žemės drebėjimus, skandinti laivus, o būdamas geranoriškas – sugeba tramdyti stichijas, kurti salas.

Šaltinis: Andromeda.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.