Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Žaibas

Žaibas

Galinga „dangiškosios“ elektros iškrova, žemei teikianti ugnį ir griaunanti, visose senosiose kultūrose simbolizuoja antgamtinės jėgos apraiškas. Dažniausiai tai dangaus dievas arba dievų karalius, kuris kirviu ar kūju žemėje naikina priešiškus padarus arba baudžia neklusnius žmones.
Dėl savo dangiškosios kilmės žaibas simbolizuoja ir nežemišką nušvitimą. Sausringuose kraštuose, kuriuose ypač svarbios buvo liūtys, žaibas siejamas su laukų vaisingumu ir laikomas vyriškojo gyvastingumo simboliu. Etruskai turėjo svarbią pagalbinę priemonę orakulams — žaibų stebėjimus (brontos- kopiją); blykstelėjęs rytuose žaibas laikytas palankiu, vakaruose — nepalankiu, šiaurės rytuose — optimaliu, o šiaurės vakaruose — pranašavo nelaimę. Tokį aiškinimą perėmė ir romėnų orakulų žyniai. Žaibus svaidė Dzeusas Keraunas (lot. Jupiteris Fulguras), kaip ir slavų griausmo dievas Perūnas (latvių – Perkons, lietuvių – Perkūnas) arba senesniais laikais — rytiečių Hadadas. Žaibo nutrenkti žmonės dažnai laikyti dievybės paženklintais, todėl juos reikėjo laidoti toje pačioje vietoje. — Krikščionybės laikais žaibas simboliškai liudija tiesioginį Dievo buvimą (įsakymų apreiškimas ant Sinajaus kalno) arba jo atpildą (Paskutinio teismo dieną). Renesanso emblematikoje žaibas tapo žmonėms nesuvokiamos apvaizdos įspėjamuoju ženklu („Kas gelbės bokštus, pylimus, tvirtovių rūmus, / Kai Dievas iš aukštybių strėlėmis padegs. / Jiems nepadės sargybinių narsa, uolumas, / Tik dieviška globa nelaimėse padės“, Hohberg,1675).
Šiaurės Amerikos indėnai žaibą kildina iš antgamtinio „griausmo paukščio“, iš ten paimtas ir mums žinomas žaibo vaizdavimas zigzagu. Meksikos actekams žaibą reprezentavo dievas Solotlas šuns pavidalu, drauge jis buvo ir mirusiųjų palydovas. Žaibas suskaldo žemę ir taip dievams bei žmonėms atveria kelią į požeminį pasaulį. Inkų laikotarpio Peru valstybėje žaibas ir griaustinis įvardytas vienu žodžiu Illapa, taip indėnai pavadino ir ispanų užkariautojų šautuvus. Tačiau, pasak Garsilaso de laVegos (1539-1616), žaibo ir griaustinio jie kaip dievo negarbinę, o laikę tik šventosios saulės tarnu, kuri gyvenanti ne tik danguje, bet ir oro sferoje. – Psichoanalitikų simbolikoje žaibas paprastai siejamas su vyriškuoju vitališkumu. Jo įžiebta „aistros ugnis kaip jaudinanti idėja, tačiau ir liepsna, kurioje galima sudegti… Iš giedro ir apniukusio dangaus gali smogti ugnies srautas“ (E. Aeppli).
Daugelyje kultūrų į žaibą žvelgiama kaip į iš dangaus krentančią gyvatę. Senovės Meksikoje – greta jau minėto šuns Solotlo — jis dar vadinamas „obsidiano gyvate“ – Ickoatlu, senovės suomių mitologijoje – „marga gyvate“. Pasakojama, kad nukritusią į jūros gelmes ją prarijo lašiša ir savo pilve žmonėms atnešė rusenančias dangaus ugnies kibirkštis. – Visas žmonijos galias viršijančią dangaus dievų prigimtį simbolizuoja mitas apie graikų princesę Semelę, kuriai dievų tėvas Dzeusas apsireiškia kaip apvaisinantis žaibas. „Kai Dzeusas pasižadėjo patenkinti kiekvieną jos norą, ji paprašiusi, ar negalėtų jis bent kartą jos aplankyti tarsi jaunikis, kaip ateinąs pas Herą. Dzeusas nebegalėjo atšaukti savo žodžio, todėl atvyko į jos menę vežimu su amalais bei griausmais ir sviedė žaibą. Išsigandusi Semelė apalpo; ji pagimdė šešių mėnesių kūdikį, kurį Dzeusas išplėšė [savyje sukelta] ugnimi ir įsisiuvo į savo šlaunį“ (Apolodoro biblioteka, 26 ir toliau). Kūdikis tapo linksmybių dievu Dionisu. Saugodamas nuo savo pavydžios žmonos, Dzeusas jį pavertė jaunu ožiu.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.