Viršus ir apačia

Viršus ir apačia yra poliarinė antagonistinė pora, turbūt svarbiausia ir labiausiai paplitusi iš visų simboliškai veiksmingų dualinių sistemų. Tai, matyt, įsitvirtino žmogaus psichikoje, kai jo seniausieji protėviai mokėsi vaikščioti stačiomis.
Žmogus, kurio pėdos panardintos „žemės dulkėse“, „pakelia savo galvą į žvaigždes“ ir suvokia žemės purvą, iš kurio negali išsivaduoti, kaip ir nuo „žemės liekanų, kurias nemalonu nešti“, bet kurių jis norėtų atsikratyti. Viršutinis dangaus regionas ir žvaigždynai, iš kur sklinda šviesa bei apvaisinantis lietus, nuosekliai priskiriama „aukštesniosioms jėgoms“, dievams arba Dievui ir angelams, tuo tarpu žemė lieka mirtingosios žmonijos sfera, kur pagal viršaus/apačios poliariškumą įkurdinamas pragaras. Vertikali žmogiškojo kosmoso tvarka visuomet reikalauja centrinės pasaulio ašies arba šiuos aukštus sujungiančio pasaulio medžio, kur su antžmogiškomis galiomis ir visų gyvenimo lygmenų būtybe, tarnaujančia savo bendrapiliečiams, gali bendrauti bei veikti išmanantis šamanas. Kadangi „visa, kas gera, ateina iš viršaus“, visuomenėse su dominuojančia vyrija dangus yra vyriškosios giminės, žemė ir chtoninė (pragariška) sfera – moteriškosios (kitaip buvo senovės Egipte — dangaus valdovė yra Nut, žemės — vyras Gebąs). Viršutinė sfera dažnai atstovauja dvasinei sričiai, apatinė — materijai, o žmogus save įsivaizduoja „dviejų pasaulių būtybe“, todėl tarp jų jis privalo rasti savo kelią, kadangi dangaus patirtis siejama su Dievu ir su etiniais religijos reikalavimais. Net ir neturinčioje religinio atspalvio ideologijoje pirmykštės priešpriešos viršus/ apačia vaizdiniuose viršenybė priklauso dangui, be kita ko, jį pakeičia nekritiškai suvokta astrologija arba ieškojimas nežemiškų ufonautų, kurie dėl „aukštesnės“ kultūros bei dvasingumo savo problemose susipainiojusiai žmonijai turėtų suteikti pagalbą.