Vienaragis

Vienaragis (lot. unicornus), svarbus mitinis gyvūnas antikos ir viduramžių simbolikoje, dažniausiai vaizduojamas kaip baltas, skeltanagis ir į žirgą panašus elnias su spirale susuktu ragu kaktoje.
Pradžią šiam vaizdiniui tikriausiai davė graikų istoriko Ktesijo (apie 400 pr. Kr.) raštai. Juose pasakojama apie laukinį žvėrį su vienu sveikatą teikiančiu ragu. Prototipu veikiausiai buvo miglotai suvokti Indijos raganosio aprašymai. Gyvulių augintojai galėjo operatyviai sukurti ir „vienaragį jautį, veršelio odą ties tarpuragių sutraukdami ir leisdami jai suaugti. Raganosio ragas vertintas kaip lytinę potenciją skatinanti priemonė ir neretai turėjo falinę reikšmę. Tačiau Vakarų šalių ikonografijoje ragas jau atsidūrė žvėries kaktoje, dvasios buveinėje, taip pirmykštis seksualumo simbolis buvo sudvasintas. Tad vienaragis tapo tyrumo ir stiprybės simboliu. Kaip galima spręsti iš viduramžių miniatiūrų bei gobelenų, jį gali sugauti tik tyra mergelė prie kurios skreito jis patikliai glaudžiasi, tada medžiotojai jį sučiumpa ir jis žūsta. Tai suvokta simboliškai – Mergelė Marija nekaltai pradeda Jėzų Kristų, o vėliau ištinka Išganytojo mirtis ant kryžiaus. Apreiškimo angelas Gabrielius kai kada vaizduojamas kaip medžiotojas, kuris mergelei atvaro „brangųjį vienaragį“, genamą medžioklinių šunų, kurių vardai „Tikėjimas, Meilė ir Viltis“ arba didžiosios dorybės — Tiesa, Teisingumas, Taika ir Gailestingumas. Todėl Marija sėdi uždarame sode (lot. hortus conclusus) arba rožių giraitėje (pvz., gobelene Kliuni muziejuje Paryžiuje). Krikščioniška vienaragio simbolika, kilusi iš antikos padavimų bei ankstyvųjų krikščionių tekstų, vėliau viduramžių bestiariumuose buvo ištobulinta. Dažnai kalbama apie tariamą vienaragio rago gydomąją galią, sutrintas į miltelius jis turįs užgydyti žaizdas. Tokie ragai (o iš tikrųjų šiaurės Atlanto jūros žinduolių narvalių, Monodon monodon, iltys, importuotos iš Islandijos ir Grenlandijos) kaip „vienaragio“ demonstruoti ne tik Renesanso keistenybių kabinetuose, bet ir vaistinėse. Ankstyvosios krikščionybės tekste „Physiologus“ šio rago poveikis prieš nuodus aprašomas taip: prieš kitiems žvėrims ateinant girdyklon „atšliaužė gyvatė ir suleido vandenin savo nuodus. Bet žvėrys, kurie žinojo, kad vandenyje nuodai, nedrįso gerti. Jie laukė vienaragio. Sis atėjo, tučtuojau įsibrido į ežerą ir savo ragu nubraižė kryžių. Tai panaikino nuodų poveikį. Tik kai atsigėrė vienaragis, gėrė ir visi kiti žvėrys“. Čia akivaizdus tikėjimas rago stebuklinga galia, išreikštas pakeitus legendą. Beje, viduramžių novelių rinkinyje „Gesta Romanorum“ tą vaidmenį, kuris paprastai skiriamas vienaragiui, atlieka dramblys; ten pasakojama, kad vienas karalius troško sumedžioti dramblį, tad dviem gražioms mergelėms įsakė nuogoms eiti miškan ir ten dainuoti saldžias dainas; dramblys užsnūdo vienos jų skreite, o kita kardu jį nukirsdino, ir karaliaus apsiaustas nusidažė jo krauju. Neaišku, koks žvėris Biblijoje vadinamas „re’em“. Tikriausiai kalbama apie laukinį buivolą (gr. monoceros), pvz., Psalmėje 22,22: „Trauk mane iš liūto nasrų! Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane!“
Kiniškasis vienaragis (ky-lin, ch’i-lin) mažai teprimena Europoje aprašytąjį. Greičiausiai jį būtų galima palyginti su panašiu į elnią žvynuotu gyvūnu su jaučio uodega ir kaktoje styrančiu kailiu apžėlusiu ragu. Jis simbolizuoja romumą, laimę ir sėkmę, taip pat ir gimdant vaikus („sūnus“). Vakaruose žinomą vienaragio-mergelės porą Kinijoje primena gailestingumo deivė Kuan-yin, sėdinti ant gulinčio vienaragio. — Alchemijos sistemoje vienaragis simbolizuoja pirmapradę esenciją Mercur, kuri su liūtu Sulphur turi sudaryti aukštesnio lygmens vienovę. — Heraldikoje vienaragis vaizduojamas kaip porakanopis barzdotas žirgas su spirale susuktu ragu kaktoje ir pačiame herbe dedamas retai (pvz., Bludenco, Vorarlbergo), o dažniausiai — drauge su liūtu – tik prilaiko herbo skydą, kaip regime Didžiosios Britanijos herbe.