Vėliavos

Vėliavos ir kiti karo lauko ženklai pradžioje buvo strateginės pagalbinės priemonės atpažinti tolumoje žygiuojančius būrius.
Ir tik vėliau jos virto karinių padalinių garbės simboliais. Romėnų karo lauko ženklai (signa) buvo iš medžio ir metalo. Jų viršų dažniausiai puošdavo erelis. Ženkle paprastai būdavo užrašas S. P. Q. R. (Senatus Populusque Romanum — Romos senatas ir liaudis). Šiandieninės vėliavos, kurią paprastai sudaro kotas ir medžiagos gabalas, forma atsirado Rytuose. Vėliau ją perėmė graikai ir romėnai, mat ji buvo patogus karo ženklas raiteliams. Maždaug IX a. tokia vėliavos forma žinoma jau visuose Vakaruose. Vėliavų su simboliais taip pat buvo ir Rytų Azijoje. Čingischano vėliava iš pradžių buvo balta, vėliau jos viduryje atsirado juodas mėnulis. Kinų imperatorių karo vėliavos buvo geltonos spalvos, naujaisiais laikais jos papuoštos drakonais, raudona saule arba perlais. Senosios Meksikos actekų karalystėje buvo paplitusios plunksnų girliandomis papuoštos vėliavos.
Europoje plazdančios vėliavos simbolizuoja artėjančią pergalę. Tą patį reiškia ir kiti heraldikos simboliai. Bertholeto religijų žodyne aiškinama, kad vėliava yra „iš koto ir medžiagos gabalo sudarytas fetišas, naudojamas daugiausia karyboje bei nepriklausomybės iškilmėse kaip pergalės ir šventumo, taip pat kaip dievų simbolis ir atributas, kuris vėliau virto tik politiniu ir kariniu simboliu“.
Krikščioniškojoje ikonografijoje prisikėlęs Kristus dažnai vaizduojamas su pergalės vėliava (labaru), taip pat kaip tamsos jėgas nugalėjęs avinėlis (Velykų avinėlis). Panašiai vaizduojamas maištingojo Liuciferio nugalėtojas, arkangelas Mykolas, taip pat šventieji kariai (Žana d‘Ark, slibino nugalėtojas šv. Jurgis, šv. Leopoldas hercogas, Jonas Kapistranas, pranešęs apie turkų pavojų Vienoje ir kt.). Mokslinis vėliavų tyrimas vadinamas „veksikologija“ (lot. vexilla – vėliava).