Tripradiškumas

Tripradiškumas, arba triada, būdingas antikos idėjų bruožas vaizduojant moteriškąsias mitines simbolines figūras. Polinkis įsivaizduoti galingąsias moteriškojo pasaulio būtybes triadomis daug didesnis negu vyriškųjų dievų triadas.
Tai tinka gracijoms, horoms, parkoms, gorgonėms bei grajoms, taip pat ir erinijoms, arba eumenidėms. Ir mūzų devynetas kildinamas iš trinarės struktūros. Naujųjų laikų mitologai bandė interpretuoti ir nakties bei burtų deivę Hekatę trim pavidalais (mergaitė, moteris, senė), tačiau tai nevisiškai atitinka antikinius šaltinius. Romėnų laikais pietinėje Vidurio Europos dalyje garbintos trys Motinos (Matres, Matronae, Matrae); panašių moteriškųjų triadų kultas Alpių regione — tai legendinių šventųjų moterų „trijų Betų“ – „Ainbetos, Vilbetos ir Varbetos“ (arba Kotrynos, Barboros ir Liucijos – egzistuoja įvairiausi variantai) garbinimas. Galimas dalykas, kad kaip moteriškųjų triadų parkų samprata bus padariusi įtaką ir šiaurės germanų nornoms, verpiančioms likimo siūlą.
Triadinę sampratą atskleidžia ir indų Trimurtis — drauge vaizduojami Brahma, Siva ir Višnus, kurie dažnai lyginami su krikščioniškąja Trejybe. Tačiau šio vaizdinio idėjinės šaknys slypi indų teologų bandymuose nutiesti tiltą per istoriškai susiformavusią prarają tarp Sivos ir Višnaus garbintojų. Abstrakčiai suformuluota budistinė pažinimo (bodhi) samprata aiškina tai kaip trikäya (trikūnį), kurį sudaro dharmakäya (tikroji būtis), nirmänakaya (istorinė išraiška, Gautama Buda) ir samboghakäya (palaiminga bendruomenės veikla). Iš to kildinamas ir „trijų brangenybių“ (triratna) simbolis: Mokymas, Buda ir Bendruomenė. Džainizme tai reiškia teisingus poelgius, teisingą tikėjimą ir teisingą pažinimą. — Alchemijos pasaulėžiūroje trimis pavidalais (dažnai užmaskuotais Trejybės simboliais) atskleidžiamas pasaulio dalijimasis į corpus, anima ir spiritus (kūną, sielą ir dvasią; taip pat į druską, sierą ir gyvsidabrį – Sulphur’vt Mercurius).