Trikampis

Trikampis, vienas paprasčiausių geometrinių simbolinių ženklų; tai pirmoji galimybė tiesiomis linijomis apribojus plokštumą sudaryti geometrinę figūrą.
Tačiau ne bet koks trikampis įgauna simbolinę reikšmę. Trikampiu išdėstytų akmenų aikštelių aptinkama kasinėjant senąją akmens amžiaus gyvenvietę Lepenski Vir prie Dunojaus (VII t-metis pr. Kr.), trikampiai, išrėžti ant kaulų, dar senesni. Siūlomi įvairiausi jų formų aiškinimai. Pirmiausia paminėtinas „moteriškosios lyties trikampis“, jis brėžiamas viršūne į apačią ir kai kada dėl šios priežasties dar perskirtas vertikalia linija. Neretai ankstyvosiose kultūrose trikampiais puošta keramika, viršūne į apačią jie tradiciškai reiškė „vandens simbolį“ (krentančių lašų kryptis), o viršūne į viršų – „ugnies simbolį“ (liepsnos kryptis). Vienas su kitu sujungti du trikampiai sudarė uždarą dualinę sistemą, šešiakampę žvaigždę (Sigillum Salomonis, heksagramą). Ritualiniuose magiškuose užkeikimuose trikampis kai kada apvedamas magišku ratu. Trikampio ženkle galėjo slypėti ir trilapis (trilapis dobilas), kuris laikomas vyriškumo simboliu. Pitagoriečių sistemoje trikampio formos graikų raidė delta simbolizuoja kosminį gimdymą, jis panašus į gyvybę teikiančios hinduizmo deivės Durgos ženklą. — Ankstyvosios krikščionybės epochoje manichėjai trikampį naudojo kaip Trejybės alegoriją, todėl šv. Augustinas (354—430) šį požiūrį atmetė. Tačiau vėliau trikampis vėl tapo Trejybės simboliu (Dievo ranka, galva ir vardas, papildytas akimi) — Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios ženklu; ši „Dievo akis“ trikampyje, be kita ko, dažnai vaizduota baroko mene, o masonų simbolikoje tokia pat „visa reginti akis“ su devyniais spinduliais simbolizuoja dievybę. Žydų kabala savo „Sohar (spindesio) knygoje“ pateikia tokį aiškinimą: „Danguje abi Dievo akys ir jo kakta sudaro trikampį, ir jo atspindys sudaro trikampį vandenyse.“ Ikikrikščioniškais laikais filosofas Ksenokratas (339—314 pr. Kr.) lygiašonį trikampį laikė „dievišku“, lygiakraštį „demonišku“, o nelygiakraštį „žmonišku“ (netobulu).
Pitagoro (VI a. pr. Kr.) žavėjimąsi stačiakampio trikampio skaičių harmonijos proporcijomis A. Koestleris (1963) apibūdina taip: „Tarp stačiakampio trikampio kraštinių akis nepastebi ryšio; bet nubrėžiame prie kiekvienos kraštinės po kvadratą ir pastebime, kad abiejų mažųjų kvadratų plotas lygus didžiojo kvadrato plotui. Jeigu viskas taip nuostabiai sutvarkyta, kad žmogaus akies iki tol nepastebėtus dėsnius galima atskleisti susikaupus į skaičių dermes, tai kyla viltis, jog per skaičių dermes veikiai bus atskleistos ir visos universumo paslaptys.“ Atsižvelgdami į šias simbolines prasmes, ir masonai mielai pasinaudojo stačiakampiu pitagorietišku trikampiu, kurio kraštinės 3, 4 ir 5, ir vaizduoja jį su kvadratais prie kraštinių bei įžambinės ant mokymo kilimų, trumpai tai pavadindami „Pitagoru“. Kaip „47-oji Euklido problema“ jis simbolizuoja „meistrą ant kėdės“ ir tampa patyrusio meistro emblema.
Senovės Kinijoje trikampis — „moteriškasis simbolis“, bet neatlieka jokio svarbesnio vaidmens. Tibeto tantrizme heksagrama — dviejų lygiakraščių trikampių kombinacija – yra „moteriškumo ir vyriškosios ugnies susiliejimas“. — Senovės meksikiečių rankraščiuose trikampio simbolis, primenantis didžiąją A, yra sąvokos „metai“ ženklas. – Vakarų šalių mene trikampė kompozicinė schema dažnai naudojama ne tik architektūroje, bet ir tapyboje, ir ypač tuomet, kai reikia atskleisti Trejybės temą.