Tiltas

Tiltas simbolizuoja jungtį, ypač per tuos vandenis, kurie skiria šį ir pomirtinį pasaulį. Jį pakeičia keltininkas, kuris panašiu būdu perkelia sielas.
Šiaurės mitikoje tiltas sudreba, kai juo žengia nemirusysis, jį saugo sargybinis, kuris besiartinantį priešišką būrį bado ragu. Tilto tiesimas tarp kasdienio ir kito pasaulio toks reikšmingas, kad reikalauja specialaus tilto statytojo (pontifex, lot. dvasininko), kuris gali tvarkyti bendravimą tarp abiejų pasaulių. Statant tiltus, turinčius gilią simbolinę prasmę, buvo privaloma aukoti aukas: senovės Romoje vestalės mergelės po senuoju tiltu per Tibrą mesdavo nendrines lėles, kai buvo ruošiamasi statyti naują tiltą. — Vaivorykštė ir Paukščių takas, arba Pieno kelias, dangaus skliaute laikytas tiltu tarp abiejų būties sferų. Islamo šalyse žinomas simbolinis vaizdinys apie tiltą dangaus krašte, kuris siauras tarsi kalavijo ašmenys. Tasai, kurs ne be nuodėmės, nukrenta nuo jo į gelmes (panašus motyvas žinomas ir Siaurės Amerikos indėnų pasakose, kuriose tokį tiltą atstoja siauras rąstas).
Senovės kinų pasaulėžiūroje tiltas į pomirtinį pasaulį taip pat labai siauras, ir nusidėjėliai nuo jo krenta į purviną kraujo bei pūlių srautą. Tiltas iš medžio kamieno turi perkelti ir piligrimą Hsiuan-tsangą, kuris gabena iš Indijos budistų tekstus. Tilto dievas saugo perėją per upę nuo ligas nešančių demonų. – Paršų religijoje mirusysis turi pereiti Cinvato tiltą, kuris siauras tarsi plaukas. Neteisieji krenta nuo jo į pragarą. — Tiltai ne tik jungia, bet ir simboliškai vaizduoja perėjimo situaciją į naują būties formą, į kurią patekti įmanoma tik tiksliai laikantis nustatytų perėjimo ritualų (rites de passage). Tokie posakiai kaip „sudeginti visus tiltus, tiesti tiltus, kažkam statyti auksinius tiltus“ arba asilo tiltas (t.y. vaikščiojamas kelias nežiūrint ir jo kvailumo) pakankamai aiškiai liudija su šiuo žodžiu susijusią simboliką. – Heraldikoje tiltai susiję su „kalbančiais“ miestų herbais (pvz., Insbrukas, turėjęs pontoninį tiltą).