Šydas

Iš dalies permatomas veido uždangalas; bendrąja prasme tai nusigręžimo nuo išorinio pasaulio, kuklumo ir dorybės simbolis.
Ankstesniais laikais moterys ir merginos į mišias eidavo prisidengusios šydais, kad parodytų savo atsiribojimą nuo žemiškosios tuštybės. Vienuolės vaikščiodavo su šydais, iš čia kilęs posakis „įsišventinti į vienuoles“ (vok. pasiimti šydą). Viduramžiais šydas buvo populiari rūmų garderobo dalis, iki šiol dėvimi nuotakos bei našlės (gedulo) šydai. Rytuose moterys viešose vietose privalo pasirodyti tik su šydu, kad nesužadintų svetimų vyrų geidulių; šitai laikoma moters diskriminavimu. Centrinėje Sacharoje, prie Tuarego, priešingai, egzistuoja paprotys vyrams nešioti veido šydą. Sis paprotys, matyt, kilo iš poreikio apsisaugoti nuo smėlio audrų. — Dažnai rūką arba debesų dangą traktuoja kaip dangaus skliauto šydą, o „kažką uždengti šydu“ reiškia slėpti teisybę, „miglotai“ reiškia „paslaptingai, neaiškiai“. Šydas yra šv. Liudmilos atributas, ji buvo juo pasmaugta, taip pat ir Babenbergo markgrafienės Agnes iš Austrijos. Jai vėjas nupūtė šydą, jį suradus buvo duotas įžadas pastatyti toje vietoje Klosterneuburgo vienuolyną (įkūrė šv. Leopoldas).