Švinas

Švinas antikoje laikytas stebuklingų galių turinčiu metalu; švino plokštelėse (Defixion) įrėžti prakeikimai nemėgstamiems žmonėms turėję būti ypač veiksmingi.
Ant krūtinės nešiojamos švino plokštelės saugojusios nuo kerų ir ypač nuo demoniškos meilės burtų. Graikų herojiniame mite švinas padeda sunaikinti pabaisą Chimairą. Didvyris Belerofontas ant sparnuoto žirgo Pegaso, kurį pasibalnojo padedamas deivės Atėnės, skraidė virš ugnį spjaudančios pabaisos, šaudė į ją strėlėmis ir sviedė švino gabalą, pririštą prie ieties smaigalio, į baisybės nasrus. Švinas išsilydė Chimairos gerklės liepsnose, per ryklę nutekėjo į vidurius ir juos suardė.
Švinas laikomas žemiškuoju Saturno, kuris įsivaizduotas kaip senis su medine koja bei dalgiu ir apibūdinamas kaip „šaltas, drėgnas“, planetos atvaizdu. Alchemikai manė, kad šviną galima paversti auksu; jų legendose pasakojama, kaip sėkmingomis „transmutacijomis“, pasitelkus „išminties akmens“ substanciją, išlydytas švinas turįs virsti auksu. Ši alegorija apie tai, kaip galima sutaurinti žemišką materialų žmogų ir paversti jį „saulės kupinu“ ir dvasingu.
Liaudiški posakiai („kaip švinas užgulė kaulus“ arba „tarsi švinas skrandyje“), taip pat bažnytinė simbolika („nuodėmės tarsi švinas slegia žmones“) teikia šiam metalui didelę reikšmę.