Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Šviesa

Šviesa visame pasaulyje yra dievybės, dvasinio elemento, kuris nuo laikų pradžios peršvietė chaoso tamsybes visatoje ir suvarė tamsybę į jos ribas, simbolis.
Šviesa ir tamsa yra svarbiausia poliarinių jėgų dualinė sistema, kurioje šviesą simbolizuoja stipriausias jos šaltinis saulė. Saulės šviesa yra tiesioginis pažinimas, o mėnulio šviesa priešingai — atspindėta, įgyta spekuliacijų būdu. Tačiau tamsa ne visuomet suvokiama kaip kažkas priešiška, kartais ji yra net papildomas pirmapradis elementas (In ir Jang). Patriarchalinio pobūdžio kultūros šviesą laiko „vyriška“, tamsą — „moteriška Senovės persų religija į pirmą vietą iškelia šviesos (Ormuzd) kovą prieš tamsą (Ahriman), tuo tarpu šviesos karalystei būdingos dieviškos priešingos tamsai demoniškos savybės. Prisikėlimo per tamsą į šviesą „šviečianti“ idėja yra daugumos šventųjų mokymų objektas. Žydiškoje kabalos ezoterikoje pirmykštė šviesa įkūnija dievybę kaip krikščionybėje Išganytojas „pasaulio šviesą“. Akivaizdi yra idėjų šviesa—saulė—Dievas sąsaja ir kova prieš blogį naujajame Babilono himne saulės Dievui Samaš (IX a. pr. Kr.): „Tas, kuris peršviečia tamsą, nušviečia dangų, kuris ten, viršuje, kaip ir apačioje, naikina pikta, tai dievas Šamas… Į tave žvelgdami džiaugiasi visi valdovai, visi dangiškieji dievai džiūgauja dėl tavęs. Tavo spindėjime jie mato slaptį, todėl jų žingsnis tavo šviesoje saugus… Plačiai atverti visi dangaus vartai, tu priimi visų dangaus dievų aukas!“ Yra žinomas egiptiečių „eretikų karaliaus“ Echnatono (saulės) šviesos himnas: „Tu gražiai pasirodai dangaus šviesioje vietoje, tu gyvoji saule, kuri tą tik pradėjai gyventi! Tu žvilgi rytinėje šviesos vietoje ir pripildai visas šalis savo grožiu…“ Šviesos-dvasios simbolika būdinga manicheizmo ir pažinimo idėjų pasauliui. Iš Irano kilęs religijos įkūrėjas Mani (apie 215— 275) mokė trijų pasaulio laikotarpių istorijos: sukūrimo, šviesos ir tamsos sumaišymo ir dabartinį, kuriame šviesos dalelytės turėtų sugrįžti į dangaus tėvynę. Jos srūva iš žemiškosios gamtos ir sudaro viršuje saulę, mėnulį ir žvaigždes. Kaip nuostabios kolonos pirmoje mėnulio fazėje jos kyla link mėnulio tol, kol jis suapvalėja iki pilno skritulio. Iš ten jos perkeliamos į saulę iki šviesos rojaus. Apleidusią žmogaus kūną skambančią sielą veda trys angelai į šitą šviesos rojų ir ten gauna iš teisybės teisėjo kaip atpildą šviesos rūbus bei šviesos karūnas (vainiką ir diademą).
Judaizme ir krikščionybėje šviesa taip pat turi savo kokybę ir nėra traktuojama kaip atsiradusi iš saulės. Atskirti šviesą ir tamsą – tai pirmasis Dievo pasireiškimas kūrybos procese, o saulė ir mėnulis tik po to kukliai pakabinami kaip „šviesuliai“ dangaus skliaute — akivaizdžiai sąmoningai atskiriant šį religinį idėjų pasaulį nuo saulės dievų garbinimo aplinkinėse „pagoniškose“ tautose. Žydų sakmėse (E. bin Gorion) šis pasaulio kūrimo savitumas aiškinamas tuo, kad Kūrėjas slėpė pirmąją dieną sukurtą šviesą, nes nujautė, kad jį supykdysiančios busimosios žemės tautos. „Jis sau kalbėjo: Nevidonai nenusipelno, kad ši šviesa jiems spinduliuotų; saulės ir mėnulio jiems turi pakakti, šviesuliai kada nors pradings. Bet pirmoji šviesa, kuri yra amžina, turi būti šviesa teisiesiems, kurie čia ateis.“ – Tačiau naujesnė krikščioniškoji ikonografija naudoja stilizuotus saulės spindulius, norėdama aureolės šviesos vainikais ir šventųjų ženklais (nimbas) susieti Dievo-šviesos idėją, remdamasi Biblija: „Viešpatie, mano Dieve, esi be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu…“ (Psalmynas 104, 1). Aišku, kad Kristaus žodžiai „Aš esu pasaulio šviesa“ turėjo labiausiai paveikti krikščioniškąją šviesos simboliką, net ir lempelė katalikų bažnyčiose laikoma „amžinąja šviesa“, kuri pagal šventą užtarimą turi šviesti ir mirusiesiems. Žvakės yra šviesos šaltiniai, taip pat ir Velykų bei per Grabnyčias bažnyčioje pašventinta (vasario 2-ąją) žvakė. Krikšto ir komunijos žvakės tikėjimą priimančiajam yra ne tik abstrakti simbolika, bet ir sukuria tam tikrą nuotaiką. Liaudyje paplitęs tikėjimas, kad uždegta pašventinta žvakė savo švelnia šviesa saugo nuo darganos ir krušos, potvynių ir ligų, jeigu tikintieji jos šviesoje meldžia dangiškąjį pagalbininką apsaugos.
Si simbolika būdinga ne tik krikščionybei. Ir budizme šviesa reiškia tiesos atpažinimą ir materialaus pasaulio nugalėjimą kelyje į absoliučią realybę, neturinčią nei spalvos, nei formos nirvaną. Hinduizme šviesa yra išminties metafora, dvasinis asmenybės (Atman) dieviškosios dalies suvokimas bei šviesos dievo Krišnos pasireiškimas. Islame šviesa vadinama šventu vardu (Nur), nes ,Alachas yra dangaus ir žemės šviesa“.
Svarbus vaidmuo šviesos idėjai skiriamas ir judaizmo mokyme (kabaloje), Soharo knygoje pirminė šviesa Or (Awr) „plinta ir veržiasi iš slapto pirminio eterio Awir paslapties“, yra „pirminio pagrindo En-Sof pasireiškimas“. Tik po šviesos šitoje mistinėje kosmologijoje atsiranda tamsa. Tarpininkaujantis skliautas „užbaigia abiejų jėgų šviesos ir tamsos ginčą“, kas primena Royal Arch (karališkojo skliauto) simboliką masonų tikėjime. Šviesos simbolikai ten skirta svarbi vieta. „Masonas yra šviesos ieškotojas; kandidatui tai pranešama, į naujai įkurtą ložę atnešama šviesa, atliekant ritualines apeigas šventovė apšviečiama, didelės ir mažos šviesos turi lemiamos reikšmės… Su šviesos kultu susijusi simbolika pasireiškia garbinant Ostiją, tai yra švenčiausia vieta šventyklos misterijoje…“ (Lennhoff-Posner). „Didžiosios šviesos“ reiškia simbolinius objektus kampainį, skriestuvą ir šventąją knygą, „mažosios šviesos“ (ant išminties, grožio ir stiprybės kolonų) – „kėdės meistrą“ ir abu ložės prižiūrėtojus (arba saulę ir mėnulį). Net ir vyriausieji ložės tarnautojai vadinami šviesuliais.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.