Šv. Kūčios

Gruodžio 24 d. Kalėdų išvakarėse švenčiama šventė – Kūčios. Šis pavadinimas labai senos kilmės, manoma, kad jis atsirado iš vėlių vardo kočės, kurioms vaišinti buvo pagrindinis patiekalas Kūčia t.y. valgis iš įvairių javų grūdų. Kūčių tradicijos ir papročiai Pagoniškoje Lietuvoje, ši diena buvo apsupta burtais, sudėtingomis apeigomis, aukomis bei magiškais veiksmais, netgi buvo nuostata šia dieną nedirbti kai kurių žemės ūkio darbų. Moterys visą dieną ruošdavo maistą Kūčioms, o vyrai pasiruošdavo pašaro gyvuliams. Baigus visus darbus vykdavo apeiginis prausimasis tarsi kūno apvalymas prieš didžiąją vakarienę. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šiam papročiui išnykus, Kūčių dienos pavakaryje žmonės prausėsi pirtyse arba kubiluose. Šis nusiprausimas turėjo magišką apsivalymo reikšmę, ne tik materialine bet ir moraline prasme. Jis privalėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, nukreipti įvairias nelaimes. Be to prie apeiginio stalo žmonės turėjo sėsti, visokia prasme švarūs, be nuodėmės bei piktų minčių. Todėl šia dieną žmonės susitaikydavo su susipykusiais kaimynais, dovanodavo skriaudas savo priešams. Kūčių valgiai Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tai turbūt simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus, skaičiuojamus pagal Mėnulį. Metus ėmus skaičiuoti pagal Saulę, Kūčioms imta gaminti 12 patiekalų, nors šiandien neretai šios tradicijos nebesilaikoma.

• Kūčia – gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms. Kūčia vaišintos bitės.

• Avižinis kisielius – aukotas dievams bei gamtos stichijoms, juo vaišintos vėlės. Verdant kisielių būdavo griebiamasi burtų.

• Maltiniai – gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Juos vėliau pakeitė plokščiai ir kukuliai (šližikai, arba kūčiukai). Apvalūs ragaišiai ir kt. simbolizavo sugrįžtančią Saulę.

• Barščiai su grybais

• Mėsa – seniau ji taip pat būdavo valgoma per Kūčias, tačiau, katalikų religijos veikiama, ilgainiui išnyko nuo Kūčių stalo.

• Žuvis pakeitė mėsą. Ypač mėgta lydeka – vaisingumo simbolis.

• Grucės košė – miežinių kruopų košė, valgyta su aguonų pienu.

Valgių simbolika Pagrindiniai Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš biblinių siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos. Tačiau valgių, ir tai tik vieno kito, simbolika težinoma labai mažai daliai gyventojų.

• Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį (Marijampolės, Pasvalio, Prienų, Rokiškio, Vilkaviškio raj.). Todėl kai kur po paplotėlio valgomas obuolys (Pasvalio, Vilkaviškio raj.).
• Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras (Prienų, Rokiškio raj.). Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius (Prienų raj., Skriaudžiai). Žirniai taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis (Rokiškio raj., Panemunėlio apylinkė). Ignaliečiai juos valgydavo, kad kitais metais nebūtų ašarų.
• Kviečiai. Žinomi du aiškinimai:
  • kviečiai - skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos (Kėdainių raj., Josvainiai) ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona. Kristus sakęs: „Dalinkitės kviečio grūdu, valgykit“, (Kupiškis);
  • kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius (Jurbarko raj., Žindaičių apylinkė; Plungė).

• Grūdų mišinys. Žinomi keturi aiškinimai:

• žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų (Klaipėdos raj., Veiviržėnų apylinkė; Biržų raj., Saločių apylinkė);
• kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie, nusitrynę akuotus, valgė miežius. Todėl per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai (Utenos raj., Tauragnų apylinkė);
• Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto - žirnių, pupų ir kviečių (Plungė);
• kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras (Klaipėdos raj., Gargždai).

• Medus - šviesos ir sveikatos simbolis.

• Prėskučiai. Žinomi trys paaiškinimai: a) tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę - meilės vakarienę; b) į juos pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai; c) prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti (Ignalinos raj.).

• Žuvis ir silkė yra pasninko valgis: a) primena apaštalus, kurie buvo žvejai; b) primena Dievo stebuklą prie Samareto - Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos; c) žuvies galva simbolizuojanti Kristaus kankinimo įrankius (Zarasų raj.m Antazavės apylinkė).

• Spanguolės apsaugančios nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų (Ignalinos raj.).

• Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis (Klaipėdos raj., Veiviržėnai).

Kalbos prie stalo Prie Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius. Seneliai kartais ir susigraudindavo, sakydavo: „Dievas žino, kur ir kaip sulauksime kitų Kūčių.“ O tėvas ir motina, žiūrėdami į vaikus, neretai pridėdavo: "Vaje, vargeliai jūs mano, kiek duonelės jūs suvalgot, kiek duonelės...". Prisimindavo tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti prie Kūčių stalo. Pokario metais itin populiarus buvo eilėraštis „Neliūdėk, mamyte“. Gana dažnai šeimoje kas nors prie stalo kartodavo jo posmus (tais atvejais, kai vienas iš vaikų priverstinai negalėdavo dalyvauti Kūčių vakarienėje). Tėvas arba senelis pasakodavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, ateinančias šventes, jų reikšmę, kartais apie pirmuosius žmones. Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių Kūčių (kitų šeimų reikalų neliesdavo), aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus. Tėvai paliesdavo žmonių tarpusavio pagarbos klausimus, ugdė vaikų santūrumą. Dažnai, ypač bitininkų šeimose, buvo kalbama apie bites: kokios geros jos darbininkės, jų tarpusavio bičiulystę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Iš jų pagaminto vaško bažnyčioje ant altoriaus žiba žvakės, iš gėlių ir žolelių žiedų surinktu medumi gydosi ir maitinasi žmonės. Pavyzdžiu buvo rodoma ir bičių vienybė. Buvo mėgstami senelių prisiminimai apie jaunystę. Prie Kūčių stalo buvo aptariama, kas važiuos į bažnyčią, kas liks namuose ir prižiūrės gyvulius, ruoš kalėdinius pusryčius. Kol vyresnieji kalba, vaikai ir jaunimas tylėdavo. Paprastai į kalbą jie įsijungdavo tik pradėjus valgyti saldžius patiekalus, dažniausiai - tėvui į juos vienaip ar kitaip kreipiantis. Padėka Baigus valgyti Kūčias, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus, pirma motina, paskui tėvą ir bučiuodavosi vienas su kitu. Vaikai dėkodavo tėvams už Kūčių vakarienę, namų šilumą, už jaukumą, o tėvai linkėdavo vaikams augti sveikiems, protingiems ir geriems, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Kūčių. Vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius - senelius, prosenelius. Kiti dar, kaip ir prieš vakarienę, pagiedodavo, tarp jų ir „Visų šventųjų litaniją". Dažnas Kūčias baigdavo tik persižegnojimu. Žemaitijoje beveik visur stalą po Kūčių vakarienės nukrausto. Vidurio ir rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palieka padengtą, šaukštus apverčia kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Nors ir retai, būdavo ir kitokių aiškinimų (ateis Jėzulis, vaikščios Jėzus Kristus ir ragaus, Betliejaus piemenėliai, angeliukai). Jeigu rytą rasdavo šaukštą atverstą, sakydavo, kad jo savininkas tais metais mirs, kad jį pasiims pas save Kūčių naktį valgęs šiuo šaukštu velionis (Širvintų raj., Musninkų apylinkė), bet būta ir priešingų nuomonių: atverstą šaukštą radusi šeima jautusis labai laiminga, kad artimieji jų dar nepamiršo (Alytaus raj., Alovės apylinkė). Kiti šaukštą kniūbsčią dėdavo tam, kad visi ištisus metus būtų sotūs, kad nieko šeimai netrūktų (Pakruojo raj., Žeimelio apylinkė). Varėnos rajone, Mardasavo apylinkėje po Kūčių vakarienės šaukštus surišdavo rankšluosčiu, kad vasarą ganomi gyvuliai neišsilakstytų.