Seniausias žmogaus prijaukintas naminis gyvulys. Simboline prasme pirmiausia jis reiškia ištikimybę bei budrumą, o neretai ir anapusinio pasaulio vartų sargą (gr. Kerberos, lot. Cerberus, trigalvis šuo). Kartais jis aukojamas mirusiesiems, kad padėtų rasti kelią į aną pasaulį. Manoma, kad šunys „mato dvasias“ ir įspėja apie nematomus pavojus. Negatyvių šuns bruožų pasitaiko retai, pvz., šiaurės germanų olų šuo Garmas, kuris prasidėjus pasaulio pabaigai ragnarokui nužudo dievą Tiūrą ir kartu yra nužudomas jo pats. Senovės Graikijoje tamsią deivę Hekatę lydėdavę kovos šunys. Juodi šunys buvo laikomi raganų ir burtininkų demoniškais palydovais (pvz., Fausto ir Agripos iš Netesheimo; 1486—1535). Kai kuriose egzotiškose kultūrose šuo dėl savo gudrumo ir sumanumo laikomas daugelio meniškai atliktų darbų ir žmogaus civilizacijos sukurtų daiktų išradėjas. Antikoje, viena vertus, minimas „šuniškas padlaižiavimas ir begėdiškumas“, kita vertus, pabrėžiamas namų sargo (phylax) prieraišumas ir sugebėjimas saugoti gyvulių bandas. Asklepiją (lot. Eskulapijus) ir Hermį (lot. Merkurijus) lydėdavo šunys, kaip vėliau šventuosius Hubertą, Eustachijų ir Roką. Islamo šalyse šuo laikomas „nešvariu“, tačiau pakenčiamas kaip sargas. — Senovės Egipte mirusiųjų dievas Anubis buvo vaizduojamas didžiulio, panašaus į šakalą laukinio šuns pavidalu. Tai savo ruožtu byloja apie šuns, kaip sielų vedlio į požemių pasaulį, vaidmenį. — Viduramžiais šuo dažniausiai laikytas vasalų ir vyrų ištikimybės simboliu, vaizduotas ant antkapių. Jis taip pat simbolizuoja beatodairišką pasirengimą tikėti, o negatyvia prasme – nesuvaldomo pykčio įsikūnijimą. Pragaro šunys lydi sielų medžiotoją šėtoną. Keistai atrodo „Christophorus kynokephalus“ su šuns galva paveikslai, kuriems tikriausiai įtakos turėjo egiptiečių dievo Anubio įvaizdis: tai šventa viduramžių legendos būtybė su šuns galva. Senosiose Vidurio Amerikos kultūrose dvidešimties dienų kalendoriuje šuo (actekų kalba – itzcuindi, majų — oc) yra dešimtosios dienos ženklo simbolis. Senovės Meksikoje šunys kaip aukos mirusiesiems ir jų vedliai į aną pasaulį buvo drauge su mirusiuoju dedami į kapą. Buvo manoma, kad šio ženklo žmonės skirti valdyti ir dalyti brangias dovanas. Šuo taip pat simbolizavo dievą, vadinamą Solotlu („dvynys“). Sūnys taip pat turėdavę pervesti per „devynerias ano pasaulio upes“. Taip pat ir saulę, nusileidžiančią žemės gelmėse vakaruose, lydėdavęs dievas Solodas. Per požemio pasaulį jis veda ją į vietą, kur ji pateka ir iš pradžių miršta pats, o po to vėl atgimsta kaip „vedlys“. Iš šio dvigubo vaidmens kilęs jo vardas. — Senovės Kinijoje šuo yra vienuoliktas horoskopo ženklas, tačiau čia jo simbolinė mitinė prasmė turi skirtingų bruožų. Pirmiausia šunys turėtų atbaidyti demonus, tačiau kai kuriose srityse jų mėsa valgoma. Pietų ir Vakarų Kinijoje šuo laikomas maisto produktų (ryžių arba sorų) teikėju. Pietų Kinijos maža Yao tauta šunį laiko savo protėviu. Tai savo ruožtu primena totemą. Padavimai apie žmones su šuns galvomis Kinijoje labai paplitę. Japonų šventovėse dažnai galima pamatyti sargų, t.y. „korėjiečių šunų“, figūras. – Šuo buvo labai vertinamas slavų gentyse. Dar 1560 samaitų vyskupas priekaištavo savo gentainiui, kad šis „garbinęs šunis“, tačiau apie simbolinę mitinę šuns reikšmę nieko daugiau nežinoma. Keltams šuo taip pat buvo mitologiškai ir simboliškai svarbus, pvz., kaip arklių ir medžioklės deivės Eponos palydovas ir dievo Nodonso (Nuadu) atributas. Airių Olsterio padavimų didvyris vadinasi Ku Čulainas (Cū-chulainn), Olsterio medžioklinis šuo.
El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *
Įrašyti komentarą
Δ