Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Strutis

Strutis (zool. Struthio camelus), vokiečių kasdieninėje kalboje tai vienintelis paukštis, kurio paukštiška prigimtis patvirtinama vardu (jis vadinamas „paukščiu stručiu“), taip siekiant išvengti painiavos su puokšte (vok. taip pat Strauss) arba žmogaus vardu (Strauss Vokietijoje labai paplitusi pavardė).
Panašių dviprasmybių būta ir graikų kalboje. Iš pradžių jis vadintas tuo pačiu vardu, kaip ir žvirblis (struthos). Pirmiausia dviprasmybę bandyta šalinti pridedant žodelį „megas“ (didelis), o vėliau suteikiant kitą formą „struthokmelos“ (kupranugariškas strutis). Pastarasis vardas atspindėjo ir neskraidančiojo paukščio dydį, ir kojų formą bei spyrio jėgą. Viduramžių jūros regione šis gyvūnas žinomas nuo V a. pr. Kr.; tuo metu jis dar buvo aptinkamas Siaurės Afrikoje — tai patvirtina priešistorinių bei ankstyvųjų istorinių laikų piešiniai ant uolų. Aristotelio manymu, jame susipynė paukščio ir keturkojo žinduolio prigimtis. Plunksna, simbolizuojanti egiptiečių deivę Maat, tikriausiai yra stručio plunksna. Ankstyvosios krikščionybės laikų veikale „Physiologus“ (II a.) šlovinamos „gražios, ryškios, blizgančios“ plunksnos ir teigiama, kad strutis „skrenda žemai ties žeme… Jis lesa viską, ką tik randa. Jei jis užklysta į kalvę, praryja įkaitintą geležį ir tuoj pat išmeta ją lauk kartu su mėšlu — tokią pat karštą, kaip ir prieš tai. Suvirškinta’ geležis tampa lengvesnė ir grynesnė, tai aš mačiau savo akimis (!) Chiose. Jis deda kiaušinius, bet neperi jų kaip kiti paukščiai, o atsitupia priešais ir įdėmiai stebi kiaušinį; tas įšyla, ir taip akių karščio dėka netrukus išsirita jauniklis. Todėl Bažnyčia iškelia kiaušinį kaip pavyzdį mums: kai mes visi susirenkame ten maldai, turime nukreipti akis į Dievą, nes jis atleidžia mums mūsų nuodėmes.“ — Egzistavo ir kitas prietaras, pagal kurį stručio kiaušinį išperi saulės šiluma, todėl stručio gimimas lyginamas su Jėzaus prisikėlimu iš kapo, o išsiperėjimas be tėvų pagalbos (gamtos mokslo požiūriu tai aiški klaida) laikytas nekalto Marijos pradėjimo įvaizdžiu. Pasakėčia, kurioje pasakojama, kad kritiniais momentais strutis užuot bėgęs slepia galvą smėlyje (stručio politika) ir mano, kad jo niekas nemato, pavertė jį „sinagogos“ ir vangumo simboliu. Savotišku priežodžiu tapo „stručio skrandis“ — esą jis gali suvirškinti net geležį, o perkeltine prasme — ir sunkias dvasines traumas.
Kadangi šis bėgiojantis paukštis negali skraidyti, viduramžių bestiariumuose jį (kaip ir gulbę) laikė apgavikų ir apsimetėlių šventųjų simboliu. Jis dažnai išskleidžia sparnus tarsi ketintų skristi, tačiau negali pakilti nuo žemės — „lygiai kaip apgavikai, kurie sudaro šventumo regimybę, tačiau savo veiksmais anaiptol nėra šventi… Taigi sunkus žemiškųjų gėrybių ir rūpesčių svoris trukdo pakilti arčiau dangiškųjų dalykų“ (Unterkircher). Jo priešingybė – sakalas ir garnys, lengvi, prie žemės nepririšti paukščiai. Strutis žinomas ir heraldikoje, pvz., jis pavaizduotas eiliuotu pasakojimu „Daktaras Eizenbartas“ išgarsėjusio J. A. Eisenbarto (1666—1727) herbe, o Loebeno (Streiermark) miesto, geležies pramonės centro, herbe jis pavaizduotas kartu su pasaga – tikriausiai dėl padavimuose minimos savybės virškinti geležį.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.