Sostas

Sostas (gr. thronos). Kiekvienoje hierarchinės struktūros visuomenėje valdovui, karaliui, imperatoriui skiriama paaukštinta ir sakralizuota sėdėjimo vieta, kad šis per oficialiąsias ceremonijas net ir sėdėdamas būtų „ant aukštesnės pakopos“ už paprastus mirtinguosius.
Todėl sostas savaime simboliškai absoliutizuojamas ir daugelyje posakių tapatinamas su „imperine valdžia“. Garsus yra vadinamasis „Mino sostas“ Kretos sostinėje Knose. Homero kūriniuose dievai, karaliai ir kilmingieji sėdi soste; dievams galima statyti ir tuščius sostus — tai potencialios vietos neregimoms, bet dalyvaujančioms antgamtinėms būtybėms. Sostai Graikijoje nuo VI a. pr. Kr. Rytų pavyzdžiu puošiami ypač prabangiai. Garsiausi sostai Graikijos dievams — Apolono sostas Amikluose ir Dzeuso sostas Olimpe, žinomas iš skulptoriaus Fidijaus darbo. Romoje buvo sostų imperatoriams ir deivei Romai. Papuošę karūnomis ir skeptrais, romėnai reiškė jiems tokią pat pagarbą, kaip ir dievams. Mažosios Azijos hetitai patį sostą laikė dieviška būtybe.
Biblijoje daugelyje vietų įvairiausiais aspektais minimas Dievo sostas. Karalius Saliamonas, būdamas jo vietininkas žemėje, „padarė šaunų sostą iš dramblio kaulo ir jį aptraukė geriausiu auksu“ (Pirmoji Karalių knyga 10, 18). Jėzus pažadėjo savo apaštalams, kad „kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Evangelija pagal Matą 19, 28). Apokalipsėje sakoma: „Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis“ (Apreiškimas Jonui 4, 2). Viduramžiais Saliamono sostas laikytas Marijos simboliu (dramblio kaulas — tyrumas, auksas – visa apimantis dieviškumas, aukštyn vedančios pakopos — dorybės). Petro sostas (Švento Petro katedroje) simbolizuoja popiežiaus valdžią; vyskupai ir abatai taip pat turėjo jiems skirtus sostus. Rytų krikščionių Bažnyčios vaizduojamajame mene buvo mėgstamas per Paskutinį teismą apsireikšsiančiam Kristui sosto statymo (etimazijos) motyvas. – Neeuropinėse kultūrose labiausiai žinomas Persijos šacho „povo sostas“, o Vakarų Afrikoje — auksinis Ašančių sostas.