Sodas

Kelias per nepaliestą mišką, per šventąją giraitę veda į sodą, t.y. dirbtinai sutvarkytą ir prižiūrimą gamtos kampelį – tokia yra pozityvios tradicinės simbolikos nuostata.
„Rojaus sodas“ primena Kūrėją, kuris pirmuosius žmones apgyvendino aptvertoje ir saugioje vietoje. Alchemikų supratimu sodas reiškia lauką, kurį galima pasiekti tik didelėmis pastangomis ir įeiti į jį pro siaurus vartus. Viduramžių vienuolynų koridorių labirintus juosdavo idiliški sodai. Toks būdavo prarasto rojaus įvaizdis. Ankstesniaisiais laikais simbolinis įvaizdis „hesperidžių sodai“ reikšdavo palaimintą šalį, kur auga auksiniai obuoliai (Palaimintųjų salos).
Krikščioniškojoje ikonografijoje aptvertas sodas bendrąja prasme yra nekaltybės ir ypač Mergelės Marijos simbolis („Marija rožių sodelyje“). Renesanso, ypač baroko, sodų architektūra suprantama kaip galutinė gyvenimo sutvarkymo išraiška, kuri kulminaciją pasiekia „prancūziškame sode“. O „angliškas sodas“ yra grįžimas į žmogaus rankos nepaliestą sodą, kuris labiau atitinka romantišką pasaulėjautą.
Itin išpuoselėta yra japonų sodų architektūra, kurioje sąmoningai siekiama visų elementų harmonijos. Tai taip pat aiškiai pastebima gėlių puokščių sudarymo (ikebanos) tradicijoje. Jos ištakos glūdi kinų sodų simbolikoje, kur gamtos objektai – akmuo, medis, kalnas, tvenkinys, sala — yra matomi kaip dieviškos esmės išraiška. Didysis imperatorių sodas Cangane iš Chanų dinastijos laikų (apie 50 pr. Kr.) simbolizavo visą imperiją, ir čia teoriškai buvo visi augalai ir gyvūnai, kokius tik galima buvo rasti. Pagrindinis motyvas buvo centre esantis tvenkinys tarp uolėtų krantų kaip kalnų supamos jūros simbolis (penkios kalvos daoistinėje pasaulėžiūroje simbolizavo pasaulio šalių kalnus). Tarp tuščių ir užpildytų sodo vietų turėjo būti harmonija kaip pradinių principų In ir Jangxmxomina, kad būtų išlaikoma kosminė pusiausvyra žmonių pasaulyje. Pušys, bambukų giraitės ir mažos upės suteikdavo sodui nuo IV a. gamtinį idilišką savitumą. Veikiai sode atsirado pakopomis suskaidyta pagoda, taip pat didžiulis akmuo kaip pasaulio kalno Meraus įvaizdis. Plokšti ir žemi akmenys buvo laikomi „moteriškais“, o kūgio formos — „vyriškais“. Dar ir šiandien gyva kinų sodų simbolikos tradicija skatina ne tik paklajoti, bet ir pamąstyti apie „ramių“ ir „judančių“ objektų harmoniją. Pavasario šventėje, žydint persikų medžiams, į kriaukleles būdavo pripilama ryžių vyno ir jos paleidžiamos pasroviui upeliais. Reikėdavo sukurti eilėraštį, kol kriauklelės pasieks krantą. Rytų Azijos sodas visuomet būdavo suvokiamas kaip tobulas kosminės harmonijos atvaizdas, kuris palankiai veikia žmogaus protą.
Pozityvią prasmę turi sodas ir sapnų simbolikoje. „Jis yra augimo, vidinių gyvenimo apraiškų puoselėjimo vieta“, – rašo Aeppli. „Jame vyksta metų laikų kaita itin darniomis ir išskirtinėmis formomis. Jame atsispindi gyvenimo spalvų įvairovė ir grožis. Juosianti tvora palaiko vidines bujojančias jėgas, o vartus galima rasti tik apėjus visą sieną. Tai yra sielos puoselėjimo simbolinė išraiška, artėjanti prie vidinio turinio.“ Itin įspūdingas šis sapnas yra tuomet, kai sielų sode, kaip ir rojuje, galima rasti sulinį, šaltinį arba gyvybės medį: vidinės esmės, „savęs“ bei „sielos gelmės“ alegoriją.