Slenkstis

Jis, kaip ir vartai, simbolizuoja ribą tarp vidinio bei išorinio pasaulio ir reikalauja tam tikrų ritualų bei ypatingo dėmesio.
Daugelyje kultūrų slenkstyje gyvena ir jį saugo dvasios, kurių nedera įžeisti. Pirmą kartą sutuoktiniams įžengiant į namą nuotaką neša per slenkstį – galbūt norint suklaidinti saugotoją, esą ji jau anksčiau priklausiusi šiai gyvenamajai vietai. Jis gali laikyti atstu nepageidaujamą įsiveržėlį, pvz., demonus arba raganas. Japonijoje ant slenksčio paberia druskos, kad atbaidytų mirusiųjų dvasias, Europoje išpjausto ant slenksčio magišką ženklą (pentagramą) (tačiau dažniau ant sijos virš durų). Izraelitų dvasininkas privalėjo nešioti ant skraistės apvado auksinius varpelius, „kad girdėtųsi jos skambesys, kada jis įeina į šventovę Viešpaties akivaizdon ir kada jis išeina – idant nenumirtų“ (Išėjimo knyga 28, 35). Derėjo aiškiai skirti įėjimą ir išėjimą, kad nebūtų užkluptos antgamtinės galios. Ant filistinų garbinamos javų dievybės Dagono šventyklos Ašdode slenksčio nebuvo galima stotis, o reikėjo jį peržengti.
Liaudies kalboje slenksčiui priskiriama didžiulė simbolinė prasmė („prie vyriškojo amžiaus slenksčio; nekelti kojos per kieno nors slenkstį; prie sąmonės slenksčio“ ir kt.) akivaizdžiai siejama su jau minėtais slenksčio saugotojais, kaip ir su archajiškaisiais peržengimo ritualais („rites de passage“). Saugotojų figūros, dievybės ar antgamtiniai žvėrys (pvz., liūtšuniai) dažnai stovi prie šventyklų slenksčio iš šono.