Skruzdėlė

Nors ir maža, simbolikoje anaiptol nėra bereikšmis vabzdys. Ankstyvosios krikščionybės tekstas „Physiologus“ primena Saliamono posakį „Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni“ (Patarlių knyga 6, 6) ir padaro skruzdėlę, kaip ir bitę, stropumo simboliu.
Taip pat čia užsimenama, kad iš grūdus nešančių skruzdėlių kartu žengiančios tuščiais nasrais draugės sau išmaldos neprašo, bet pačios eina rinkti grūdų, o tai ir liudija jų išmintį. Šį nuovokumą rodo ir tai, kad jos maistui skirtas sėklas prakanda, idant šios nesudygtų, ir kad grūdų rinkimas nurodo būsiant drėgnas žiemos audras (išmintingo įžvalgumo simbolis). Šį sugebėjimą atskirti pelus nuo grūdų krikščionys privalo kaip pavyzdį nuolatos turėti prieš akis; jie privalo išskirti Senojo Testamento dvasią, kad jis nebūtų jiems tik mirusi raidė. Kitokiu atveju jiems atsitiksią kaip žydams, kurie neatpažino Išganytojo, todėl ir patiria dvasios alkį. Pagaliau apie skruzdėles dar sakoma, kad jos miežius ir rugius atpažįstančios iš kvapo, renkančios tik gerus grūdus ir niekados neima pašarinių, skirtų gyvuliams. „Ir tu, žmogau, venk žvėrių pašaro ir imk tik grūdus, kuriuos dera atidėti saugojimui. Kadangi miežiai tolygūs eretikų mokymui, o grūdai — tikrajam tikėjimui į Kristų.“ – Priešingai negu toks aukštas vertinimas Vakarų kraštuose, Indijoje painus skruzdėlių bėgiojimas šen bei ten stebėtojui simbolizuoja betikslį žemišką neapšviestos žmonijos sambrūzdį.
Įvairių egzotiškų tautų tikėjimuose šis „uolusis“ vabzdys padeda kuriančiajai dievybei sukurti pasaulį. Senovės graikų mituose pirmieji Eginos gyventojai vadinami „miramidonais“ — skruzdėlėmis, mat jie įdirbo žemę su skruzdėliška kantrybe, ištverme bei stropumu. Viena tesaliečių legenda primena, kad plūgą, šį svarbų žemei arti įnagį, išradusi nimfa Mirmeks — Skruzdėlė. Todėl skruzdėlės gerbiamos kaip šventi gyvūnai.