Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Skaičiai

Skaičiai pitagoriečių (VI a. pr. Kr.) supratimu yra raktas į kosmoso harmonijos dėsnius, taigi tai dieviškosios pasaulio tvarkos simboliai.
Suvokimas, kad virpančių ir malonius garsus skleidžiančių stygų ilgį galima išreikšti paprastomis skaičių proporcijomis, padėjo įtvirtinti mūsų sąmonėje harmonijos sąvoką. Kartu tai buvo pirmasis žingsnis į matematinę pasaulio patirties išraišką. Vadinasi, skaičiais galima išreikšti bet kokį reiškinį („viskas yra tik skaičiai“). Tarsi „dieviškieji archetipai“ skaičiai slypi kiekvieno reiškinio gelmėje, ir įžvalgus žvilgsnis gali iškelti juos į dienos šviesą. Tai patvirtina kad ir nuostabiai grakštus Pitagoro teoremos dėsningumas: abiejų trikampio statinių kvadratų suma visada lygi įžambinės kvadratui. „Skaičiai anaiptol nėra aklai numesti į pasaulį; kaip kristalai ar muzikinės gamos garsai, jie pagal visa apimančios harmonijos dėsnius išreiškia subalansuotą tvarką“ (A. Koestler). Į skaičius žvelgiama ne kaip į mato vienetus, o kaip į visų daiktų „archė“, t.y. „pradžių pradžią“, kaip į vyraujantį ir nesukurtą vidinės reiškinių esmės amžinai nekintamą rodiklį“ (Philolaos, V a. pr. Kr.). Taip pat kosminių ciklų periodiškumas, išreiškiamas skaitinėmis reikšmėmis, turėtų patvirtinti mintį, jog skaičiai nėra vien žmogaus išgalvotos pagalbinės tvarkos palaikymo priemonės, o pirmapradės Visatos savybės, antžmogiškų galių absoliutūs, išgryninti pėdsakai, taigi šventieji dieviškumo simboliai.
Šią skaičių magijos galią Novalis išplėtė į mistikos sferą: „Labai tikėtina, kad gamtoje, taip pat ir istorijoje, egzistuoja nuostabi skaičių mistika. Ar nesieja visko reikšmė, simetrija ir keistas sąryšis? Ar neišreiškia Dievo matematika — kaip ir bet kuris kitas mokslas?“ Šiuo požiūriu skaičiai nėra žmogaus išrastos priemonės protingai klasifikuoti aplinkinį pasaulį, tai Absoliuto simboliai, kurie, be to, atitinka estetinius žmogaus poreikius ir leidžia jam patirti savotišką antžmogišką „sferų harmonijos“ jausmą. Tokios skaičių sampratos kontekste „šventieji skaičiai“ įgyja išties sakralinį pobūdį — pirmiausia Dievas Kūrėjas laikomas pirmapradžiu vienetu, kuris atsisako savęs ir pasireiškia tik dvejybės pavidalu. Iš tezės ir antitezės susiformuoja sintezė — trejybė, „omne trium perfectum“ (trejybė yra tobula); „visi geri daiktai būna po tris“; trys pasakų herojų užduotys; poros įsiliejimas į triadą (pvz., vyro ir žmonos pora sudaro naują šeimos triadą — tėvas-motina- vaikas). Skaičius keturiyra archetipiškas ne vien todėl, kad jį sudaro dviguba pora, bet ir todėl, kad jis suteikia porai užbaigtumą. Daugelį amžininkų gluminusią „gyvos Marijos Dangun Žengimo“ dogmą C.G. Jungas laikė išreiškiančia žmogaus siekį harmonizuoti ir „užbaigti“ maskulinizuotą trejybę, įliejant į jos struktūrą moteriškąjį elementą. Taip trejybė virsta tobulu ir dėsningu kvadratu. Ketvertas yra savotiška „mūsų suvokimo sankirta“. Ketvertas yra ir elementų skaičius, o papildžius jį „vidurio“ sąvoka, gauname skaičių penki, kurį išreiškia pentagrama. Penketas taip pat simbolizuoja kryžių (penktąjį skaičių išreiškia skersinių susikirtimo taškas, „kvintesencija“). Šešetą simbolizuoja heksagrama, „Saliamono antspaudas“. Įvairialypė septyneto simbolika labai gerai žinoma, o į aštuonetą dažnai kreipiamas mažesnis dėmesys, nors Naujajame Testamente jam teikiama didelė reikšmė. Jėzaus Kristaus prisikėlimas laikomas „aštuntąja pasaulio kūrimo diena“ ir naujosios eros pradžia, todėl ir krikšto dubuo dažnai esti aštuonkampio formos. Panašios reikšmės yra aštuonkampės žvaigždės romėnų mene, aštuonkampės langų rožės, aštuoni Maltos kryžiaus kampai. Budizmas apskritai grindžiamas „aštuoniais takais“. Skaičius devyni grindžiamas trejetu, viduramžių pasaulio sampratoje jis žymi angelų chorą ir devynias kosmines sferas.
Skaičius dešimt yra baigtinumo ir tobulumo simbolis (Dešimt Dievo Įsakymų; 1+ 2 + 3 + 4 = 10; 1 + 0= 10). Jis būdingas beveik visoms pasaulio kultūroms, nes visur pradėta skaičiuoti pirštais (o pirštų yra dešimt). Dešimt kabalos sefirotų (dieviškosios emanacijos) taip pat įsivaizduojami kaip medis, įleidęs šaknis į dangų ir augantis viršūne žemyn. Tai atitinka dešimt slaptųjų Dievo vardų: Eheie Jah, EI, Elohim, Eloi gibor, Eloah, JHVH Sabaoth, Elohim Sabaoth, Schadai ir Adonai.
Iš skaičių virš dešimties simbolinė reikšmė teikiama vienuolikai, kuris paprastai laikomas nelaimingu skaičiumi (velnio tuzinas) o labiausiai dvylikai (tai Zodiako ženklų skaičius, Babilonijos šešiasdešimtainės skaičiavimo sistemos pagrindas, Izraelio genčių ir apaštalų skaičius ir t.t.). Nuo V a. pr. Kr. dvylika dievų sudaro Graikijos dievų panteoną: Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Apolonas, Artemidė, Arėjas, Afroditė, Hermis, Atėnė, Hefaistas ir Hestija. Hestiją iš panteono neretai išstumdavo Dionisas (Bachas). Atėnuose buvo pastatytas altorius „dvylikai dievų“. Trylika beveik visur yra nelaimingas skaičius; jau Hesiodas įspėjo valstiečius nepradėti derliaus nuėmimo 13- ąją dieną. Babilonijoje keliamieji metai turėjo tryliktąjį keliamąjį mėnesį „nelaimingojo varno“ ženklo. Per dvylikos raganų puotas su jomis sanguliavęs tryliktasis dalyvis — velnias. 24 yra paros valandų skaičius, tiek yra aplink Dievo sostą danguje mažesniuose sostuose sėdinčių dangaus „vyresniųjų“ (Apreiškimas Jonui 4, 4). 26 kabaloje yra tetragramatono (keturių Dievo vardo raidžių — JHVH, atitinkančių skaičių 10 + 5 + 6 + 5= 26) suma. 33 yra Jėzaus gyvenimo metų skaičius, tiek pat yra giesmių Dante’ės „Dieviškojoje komedijoje“ bei laiptelių Bizantijos „mistinėse kopėčiose“. 40 yra išbandymo, pasninkavimo ir išsiskyrimo skaičius; pagal biblinius priesakus gimdyvė po gimdymo turi būti izoliuota 40 dienų, Graikijoje šermenų puota keliama 40-ąją dieną po mirties, pasaulinis tvanas truko 40 dienų ir naktų; tiek pat Mozė ant Sinajaus kalno laukė Dievo priesakų. Izraelitai klajojo po dykumas 40 metų; Jėzus po krikšto pasninkavo 40 dienų; tiek pat yra pasninko dienų bažnytiniuose metuose. Sv. Augustinas 40 laikė kelionės į šį pasaulį ir laukimo skaičiumi.
50 pagal Senąjį Testamentą yra sabato arba jovelio (žyd. jovei — avino ragas, į kurį būdavo pučiama pirmąją tokių metų dieną) metų skaičius (jie sueina kas penkiasdešimt metų, 7×7 mažieji sabato metai + 1). Tais metais atleidžiamos skolos, paleidžiami į laisvę vergai, užstatytas turtas grąžinamas šeimininkui. Velykos švenčiamos praėjus 50-iai dienų po Kalėdų. Skaičius 70 slypi sąvokose septuaginta, septuagesimax ir jaunojo Jėzaus skaičiuje (iš dešimties padaugintas šventasis skaičius 7). Kiti simboliniai skaičiai išvedami iš astronominių reiškinių arba iš kalendorinio periodiškumo (actekų religiniai metai tonalpohuali ir majų metai colkin truko 260 dienų). — Kitose kultūrose skaičiai taip pat laikomi grynais simboliniais principais, pvz., senovės Kinijoje 10 000 reiškė nesuskaičiuojamai didelį, begalinį dydį: mandagia forma linkint imperatoriui ilgiausių metų, būdavo linkima gyventi „10 000 metų“; maždaug nuo 700 metų begalybei išreikšti imtas vartoti svastikos ženklas, o vėliau Vakarų šalyse — gulsčias 8, kuris tikriausiai susijęs su mazgo simbolika. Apreiškime Jonui minimą skaičių 666 (13, 18) E. Stauferis pagrįstai susiejo su skaičiumi, kuris buvo įrašytas imperatoriaus Domiciano monetose.
Neoplatonizmo filosofija vėlyvojoje antikoje ir slaptieji žydų mokymai viduramžiais labai domėjosi skaičių simbolika, nes ir graikų, ir žydų raidės turi skaičių atitikmenis. „Izopsefijos“ (skaičių atitikimo) principas grindžiamas prielaida, esą vardai, kuriuos sudarančių raidžių — skaičių suma yra ta pati, tarpusavyje yra susiję, pvz., Abraxas — Meithras pagal aplinkybes sudaro 365 sumą; tai Saulės metų dienų suma; panašiai ir Biblijoje, Pradžios knygoje 18, 2: Vehenna shalisha (t.y. „pasirodė jam trys vyrai“), raidžių skaitinių reikšmių suma — 701, tiek pat, kiek ir Elo Mikael Gabriel ve-Raphael (t.y. „tai Mykolas, Gabrielis ir Rafaelis).
Kabalistinis žongliravimas raidžių – skaičių reikšmėmis vadinamas gematrija. Viduramžių vienuolynų mokyklose būdavo mokoma panašių dalykų. Hrabanus Maurus (776—869) rašė: „Taigi daugelis Šventojo Rašto skaičių slepia savyje daug paslapčių, kurios niekada neatsivers tiems, kurie nežino skaičių reikšmės. Todėl tie, kurie norėtų suvokti gilesnę Šventojo Rašto prasmę, turėtų stropiai mokytis aritmetikos. “ Tokio pasaulio vaizdo „šventieji skaičiai “ yra Dievo kūrinijos struktūrą išreiškiantys ir aiškinantys dydžiai. Nuo seniausių laikų slaptingosios skaičių reikšmės buvo aiškinamos ir jų mokoma ezoterinėse šventikų mokyklose.

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.