Vėžys

Šis nariuotakojis gyvūnas dėl gebėjimo judėti atgal dažnai atrodė nelaimės nešėju, tačiau buvo naudojamas ir lietaus būrimo apeigose. Krikščioniškojoje simbolikoje vėžys dėl gebėjimo keisti kiautą simbolizavo „atsisakymą nuo senojo Adomo“ ir prisikėlimą iš mirusiųjų. Kaip vandens gyvūnas, vėžys yra pirminių vandenų šaltinis. Antikoje jis buvo laikomas priešu gyvačių, kurios turėdavusios pajusti skausmą, kai saule atsidurdavo Vėžio ženkle. Taip pat buvo minima, kad briedžiai ėsdavo vėžius kaip priemonę nuo gyvačių įgėlimo ir kad vanduo, kuriame savaitę išbūdavo vėžiai, apsaugantis sėklas nuo kenkėjų; sėklos būdavo apšlakstomos šiuo vandeniu. Tradicinėje simbolikoje ir liaudies papročiuose vėžiai ir krabai beveik neskiriami. Ketvirtasis Zodiako ženklas pavadintas Vėžio vardu. Saulė jame būna nuo birželio 22 iki liepos 22 d. (tai „moteriškos prigimties“ vandens ženklas). Čia yra Mėnulio „būstas“, jį atitinka metalas „sidabras“, o „mėnesio akmuo“ - smaragdas. Astrologiškai su šiuo ženklu siejamos sąvokos: nėštumas, kalėjimas, krikštas, atgimimas, sąmonės prabudimas, noras išsivaduoti iš kiauto. Hipokratas (apie 460—370 pr. Kr.) dėl nežinomų priežasčių auglius pavadino graikišku žodžiu karkinos (lot. cancer), reiškiančiu vėžį. Turbūt tai buvo liaudyje minimas panašus į žvėrį ligos demonas. - Pasak graikų padavimo, vėžys buvo tasai gyvūnas, kuris norėjo pakenkti Herakliui, kai šis kovojo su devyngalve pabaisa Lemos hidra, ir įkando jam į kulną. Didvyris koja sutraiškė vėžį, o šis už savo narsą buvo paverstas žvaigžde.

Raktažodžiai:

Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Maksimalus ilgis: 70 simbolių