Vėjai
Vėjai simbolikos požiūriu yra ne vien oro gūsiai, bet ir antgamtinių galių išraiška, rodanti dievų ketinimus.
Apibūdinant vėjus, atsižvelgiama ir į jų „nepatikimumą“, nenuspėjamą „elgseną“, ir į apčiuopiamus padarinius, nors patys vėjai ir yra neapčiuopiami. Vietovėse, kur tam tikros krypties vėjai (bora, sirokas) pučia nuolat, jų personifikacijas lengva įsivaizduoti. Pvz., antikinėje Graikijoje atšiaurus šiaurės vėjas Borėjas pagrobė Atėnų karaliaus dukterį Oreitiją ir nugabeno į savo tėvynę Trakiją; Zefyras, švelnusis vakarų vėjas, atvedė meilės dievui Erotui jaunąją Psichę. Mažiau dėmesio kreipta į pietų vėją (Notą) ir į rytų vėją (Eurą). Vėjai daugiausia vaizduojami sparnuoti, o Borėjo kojos - iš gyvatės liemens.
Senovės Kinijoje vėjas (feng) iš pradžių garbintas kaip dievas paukštis — gal tai pirmykščio paukščio - fenikso forma? Ir čia vėjai skiriami ir vadinami pagal pasaulio šalis. „Feng-shui“ - tai mokslas apie „vėją ir vandenf, geomantinis vietos parinkimas pastatui pagal tam tikras gamtos ypatybes. „Feng“ turi ir perkeltinę reikšmę - mylavimas, mėgavimasis, taip pat ir kvapai. Aiškiaregis vadinamas „vėjo veidrodžiu“. Senovės Irane, taip pat islamiškose šalyse vėjas vykdo kosminės tvarkos principo pasaulio sąrangoje funkcijas. Senovės Egipto tikėjimuose vėsinantis šiaurės vėjas pučia iš dievo Amono buveinės, o šumerų dievo Enlilio vardas reiškia „viešpats vėjo dvelksmas“. Filas iš Bibloso (apie 60—140), remdamasis senovės asirais, rašo, kad gilioje senovėje „pats save apvaisinantis vėjas“ blaškėsi virš chaoso. Senovės Meksikoje vėjas (Ehekatl) siejamas su dievu Kecalkoatlu, kuris šiuo atveju vaizduojamas su snapo formos kauke ant veido.
Bene įspūdingiausia vėjo simbolika pateikiama Biblijoje, kur žodis „mach“ (moteriškosios giminės) reiškia ir dvasią, ir dvelksmą, ir kvėpavimą. Dievo „mach“ pasaulio pradžioje sklandė virš pirmykščių vandenų. Pirmojoje Karalių knygoje nepaprastai poetiškai pavaizduotas Dievo apreiškimas, kurį patyrė pranašas Elijas. „Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo - žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo — ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies - švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada kreipėsi į jį balsas: „Ką čia veiki, Elijau?“ (19, 11-13). Galingos ir baimę keliančios gamtos jėgų apraiškos prie šventojo Horebo kalno yra tik Dievo priešženkliai, jis pats pasireiškia vien švelniu dvelktelėjimu. Biblijoje gausu tokio pobūdžio tekstų, kai „audrą galima aiškiai atskirti nuo Dievo dvelksmo. Naujajame Testamente sakoma panašiai: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Evangelija pagal Joną 3, 8 ir toliau). Panašiai sakoma ir vienoje žydų sakmėje (E. bin Gorion, 1980): „Yra du dalykai, kurie niekada nebuvo sukurti, — vėjas ir vanduo. Jie buvo nuo pat pradžių, ir apie tai pasakyta: ,Ir Dievo dvasia (dvelksmas) sklendė virš vandenų’. Dievas yra vientisas, ir šalia jo nėra jokio antrojo, tas pats yra ir su vėju... Tu negali jo sučiupti, negali primušti nei sudeginti, nei atstumti... Visas pasaulis kupinas vėjo, vien tik vėjas neša pasaulį, jis yra Aukščiausiasis, jis buvo pradžių pradžia.“ Graikų žodis „pneuma“ taip pat reiškia ir vėjo dvelksmą, ir dievo dvasią; krikštijamojo kvėptelėjimas per krikšto apeigas simbolizuoja gyvybės įpūtimą Adomui. Antikoje pagal keturias pasaulio šalis pavadintus „keturis vėjus“ Apreiškime Jonui (7, 1-3) sulaiko keturi angelai. Dūrerio Apokalipsės medžio raižiniuose juos simbolizuoja sparnuotos, pučiančios angelų galvos.
Apskritai vėjas išreiškia tik pagal padarinius nuspėjamą, tačiau „nematomą poveikį“ — dievybės kvėpavimą. „Ar vėjas ne dvasių dvelksmas?“ (Bertholet). — Liaudies priežodžiuose ir patarlėse, priešingai, labiausiai akcentuojamas vėjo nepastovumas ir greita krypties kaita („kabinti paltą ant vėjo“; „sukasi kaip vėjas“; „papūtė nauji vėjai“; „žiūrėk, iš kur vėjas pučia“), be to, esama ir specialių posakių jūreivystės terminologijoje („pavogti vėją iš burių“; „buriuoti prieš vėją“).
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).