Veidrodis
Tikrąsias jo funkcijas peržengianti reikšmė kildinama iš tikėjimo, kad atspindys ir jo modelis susiję magiškais ryšiais.
Veidrodis gali užfiksuoti atspindėto žmogaus sielą arba gyvybinę galią; todėl liaudies papročiai, mirus žmogui, liepia uždengti veidrodį, kad nesuturėtų jo sielos mirties kambaryje, o leistų jai iškeliauti į anapusinį pasaulį. Demonai ir antgamtinės būtybės išsiduoda tuo, kad neturi veidrodinio atspindžio, tuo tarpu velniškosios inkarnacijos negali pakęsti savo pačių atspindžio ir miršta vos jį išvydusios (basiliskas). Todėl veidrodis yra ir amuletas, saugantis nuo šėtoniškų būtybių bei jų galių. Pradžioje šios savybės buvo priskiriamos tik atspindžiui vandens paviršiuje - tai buvo pranašysčių pagalbinė priemonė, nes atrodė, kad čia matyti „pasaulio priešingybė“. - Antikoje buvo įprasti veidrodžiai iš poliruotos bronzos ir sidabro. Etruskų disko formos veidrodžiai garsūs savo raižytais papuošimais ir antrąja puse, iliustruota religinėmis temomis (pvz., Heraklio žygiais), todėl jų vaidmuo pranoksta buitinę paskirtį.
Senovės Meksikoje buvo veidrodžių iš poliruoto vulkaninio stiklo obsidiano; actekų dievo Teskatlipoka vardas reiškia „rūkstantis veidrodis“. Čia taip pat įžvelgiama veidrodžio ypatybė numatyti, išprovokuoti viziją. Ypatingą reikšmę veidrodis turi Japonijos sintoizmo tradicijose. Jis yra saulės deivės Amaterasu atributas. Šventasis veidrodis priklauso neliečiamam imperijos lobiui (kartu su perlais ir kalaviju), jo vardas Yatano-kagami, nuo paprastų mirtingųjų jis saugomas Ise šventykloje. Sakoma, kad jis pagamintas iš bronzos, yra 25 cm skersmens ir turi aštuonlapio lotoso žiedo formą. Kaip sosto regaliją jį įteikia kiekvienam naujam imperatoriui. Jame esąs įrašytas hebrajiškas Dievo apreiškimas „Aš esu, kas aš esu“.
Vakarų ikonografijoje jo reikšmė dvejopa. Viena vertus, jis vaizduojamas žmoniją gadinančių sirenų rankose, yra personalizuotos Luxuria (gašlumo, tuščiagarbiškumo) atributas, bet, kita vertus, ir savęs pažinimo dorybių Veritas (teisybė) ir Prudentia (išmintis). Be to, veidrodis yra Marijos simbolis, nes Mergelėje Marijoje Dievas atspindėjo save per Jėzų, paties veidrodžio nepažeisdamas ir nepakeisdamas. Panašus ir mėnulio kaip Marijos simbolio aiškinimas, nes jis atspindi saulės šviesą. Visas pasaulio sukūrimas traktuojamas kaip dieviškosios esybės atspindys; Jakobui Böhmei (1575—1624) jis yra akis, kuri kartu yra ir veidrodis ir mato pati save. Liaudyje akis vadina „sielos veidrodžiu“; šviesus veidrodis simbolizuoja santuokinę laimę, sudužęs - skyrybas arba septynerius metus nelaimių. Ir tamsūs veidrodžiai, kuriuose nematyti savęs (kaip sapne), yra pranašiški nelaimės arba mirties ženklai. Islamo mistikas Dselaleddin Rumi (1207— 1273) veidrodį laikė širdies simboliu, kuris turi būti žvilgantis ir švarus, kad galėtų gerai reflektuoti dievybės šviesos spindulius. Veidrodis kaip simbolis dažnai nėra veiklus, o antžmogiškai išminčiai pasyviai pasiduodanti gamta. Žvilgsnis j tariamą antipasaulį dažnai buvo įprasminamas kūryboje (pvz., L. Carroll „Alisa kreivųjų veidrodžių karalystėje“, J. Cocteau „Orfėjas“).
Psichologinis simbolių aiškinimas remiasi tradiciniu veidrodžio vaidmeniu liaudies tikėjime. Sapnuoti veidrodį, pvz., pasak Ernsto Aeppli’o, yra labai reikšminga; senasis jo aiškinimas, kad tai mirtį pranašaujantis ženklas, turėtų reikšti tai, kad „kažkas iš mūsų esybės yra išorėje, mes patys esame anapus veidrodžio. Tai sukelia primityvų įsivaizdavimą apie žmogaus sielos pagrobimą, pasijunta tarsi apkerėtas, suparalyžiuotas... Savo paties atspindį ištveria kiekvienas. Kai kurie, kaip mitologinis Narkizas, pamatęs savo atspindį veidrodyje, „pražūsta“. Kiti po varginančių klajonių vėl atsigauna, kai pažvelgia į veidrodį ir įsitikina savo akivaizdžiai matomu faktišku egzistavimu.“ Taigi veidrodžio simbolio ambivalentiškumas šiuo atveju priklauso nuo „žiūrinčiojo į save“ asmenybės pozicijos ir brandos.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).