Sulphur ir Mercurius
Sulphur ir Mercurius (lot.; liet. siera ir gyvsidabris), simbolinėje alchemijos kalboje tai dvi pirmapradės esencijos, arba elementai.
Dualinės sistemos požiūriu, iš šių abiejų elementų — „degiosios ir takiosios“ — susideda bet kokia materija, o jos įvairovę lemia tik abiejų elementų grynumo laipsnis ir proporcijos. Jei siekiama sintetinti auksą tiesiogine žodžio prasme, tai abi pirmaprades esencijas būtina išgryninti ir padidinti gyvsidabrio (mercurius), turinčio dvasios savybių, kiekį. Paracelsus (1493—1541) ar istoriškai nenustatytas legendinis alchemikas Basilius Valentinus prie šių „filosofinių“ elementų pridėjo trečiąjį - sal (druską), turėjusį suteikti „apčiuopiamumo“: kai dega medis, iš sieros (sulphur) atsiranda liepsna, mercurius dūmų pavidalu kyla į viršų, o sal lieka pelenų pavidalu. Si pseudoelementų samprata primena atominės fizikos koncepciją, pagal kurią materija didžia dalimi susideda iš protonų, elektronų ir neutronų. Ji paneigta tik naujaisiais laikais, kai buvo nustatyta, kad grynuose metaluose tikrojo sieros elemento visai nėra.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).