Stirna
Daugelyje mitų stirna yra moteriškos prigimties simbolis. Ji gali būti ir demoniško charakterio, nors ir atrodo švelnus padaras.
Antrasis Heraklio žygdarbis buvo sugauti Kerinėjos stirną. Į medžioklės deivės Artemidės (lot. Dianos) vežimą buvo pakinkytos stirnos. Svarbus vaidmuo joms tenka ir Azijos tautų mituose. Uralo ir Altajaus kalnų regione stirna yra daugelio genčių antgamtinė pramotė. Pasak vengrų kilmės padavimo, bėganti stirna įvilioja senųjų laikų medžiotojų porą į pelkę, kurioje ji pavirsta dviem karaliaus dukterimis. Jos susijungia su abiem medžiotojais, šie savo ruožtu tampa hunų ir vengrų protėviais. Taip pat ir Čingischano genealoginiame medyje stirna yra pramotė, o vilkas — protėvis. Pasakojama, kad bėgantiems frankų kariams stirna parodžiusi brastą per Mainso upės vagą. Daugelyje senosios Europos pasakų jaunos moterys ir mergaitės paverčiamos stirnomis. Senovės kinų padavimas byloja apie stirną, pagimdžiusią mergaitę, kurią vėliau išauklėja vyras. Jai mirus, išnyksta jos lavonas, ir tai įrodo jos antgamtinę kilmę. Priešistorinėse mergaičių įšventinimo apeigose stirnos galėjo būti inicijuotųjų simboliniais žvėrimis. — Jukatano majų mituose pasakojama apie medžioklės dievą Sipą, kuris vadinamas A Uuc Yol Zip. Įgijęs raguoto vyro pavidalą, kaip pasakojama senuose hieroglifų raštuose, jis susijungia su stirna.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).