Šluota

Šluota, namų apyvokos daiktas, anksti pradėtas laikyti stebuklingu bei simbolišku. Pasakos motyvas apie burtininko mokinį, kuris šluotą pavertęs vandens nešėju ir tik padedamas savo mokytojo išsivadavęs iš keblios padėties, siekia senovės Egiptą, žinotas jis ir antikos laikais. Laikydamasis seno liaudies tikėjimo, Pitagoras draudęs apžergti šluotą. Per Antesterijas (Vėlines) mirusiųjų šešėliai aplankydavo žmonių namus ir buvo vaišinami, bet po to išprašomi bei iššluojami su šluota. Senovės Kinijoje drausta mirusiojo kambaryje palikti šluotą, mat mirusysis gali grįžti ilgaplaukio vaiduoklio pavidalu. Šluotos baiminosi ir lošėjai, nes ji galinti „nušluoti sėkmę“. Ir priešingai — giedros deivė buvo pagerbiama per Naujuosius metus, jos prašyta nušluoti lietaus debesis. — Europos tautų liaudiškuose tikėjimuose šluota laikoma skatinančia daigumą, ši galia srūvanti iš jos vytelių. Vytelės turėjusios nubaidyti blogus orus, todėl ant namų šelmenų buvo iškeliamos „raganos ant šluotų“. Kita vertus, šluota buvo pačios raganos simbolis ir atributas, ant jos ragana, prieš tai pasitepusi raganiškais (tikriausiai paveikiančiais sąmonę) tepalais, skrisdavo į šabašus kalnuose. Šluota tarp nuogų raganos kojų dažnai suvokiama kaip falinis simbolis; suprantama, ir krosnių atbrailos, suolai bei kiti namų apyvokos daiktai vaizduoti kaip „jojantys per orą“. — Šlavimo šventė Očpanicli (Ochpaniztli) švęsta ir senovės Meksikoje. Ji buvo skirta senajai Žemės deivei Tebeo-innanai ir turėjo apsaugoti nuo blogio bei ligų. - Krikščioniškoje tradicijoje šluota - šv. Mortos ir šv. Petronėlės atributas, jos yra namų tarnų globėjos. Nemaža posakių, susijusių su šluota: „Kiekvienas apsišluoja tik apie savo duris“; „Nauja šluota gerai šluoja“; „Nušluoti geležine šluota“ ir t.t.