Sibilės

Sibilės naujojoje kalbos vartosenoje — tai antikos aiškiaregės, kurias dievai apdovanojo orakuliškais paslaptingais sugebėjimais. Įvairūs autoriai mini skirtingą jų skaičių bei gyvenamąją vietą. Dažniausiai minimos dešimt sibilių: chaldėjiškoji, hebrajiškoji ar persiškoji; delfiškoji, Apolono duktė; itališkoji, arba kimeriškoji; eritrėjiškoji, iškeliavusi į Kumus; kimerų sibilė, vardu Amaltėja, arba Herofilė; helespontiškoji Marpesijoje; Frigijos ir Tibūro sibilė, vardu Albunėja, arba Amieona. — Dažniausiai minima Kūmų sibilė. Pasakojama, kad ji nulydėjusi Enėją į požemio karalystę ir gyvenusi tūkstantį metų, po to iškeliavusi iš Mažosios Azijos Eritrėjos į Italiją. Joms, kaip ir Delfų pitijoms, pranašystes „pasakydavo“ dievas Apolonas. Trys paskutinės sibilių knygos saugotos Romos Kapitolijuje, tačiau sudegė 83 pr. Kr.; tose knygose aiškinami pranašingi ženklai, katastrofos, monstrai, procesijos ir aukos. Sibilės įamžintos Siksto koplyčios freskose. - „Oracula Sibyllina“ — tai V a. hegzametru parašytos ištarmės, krikščionių suredaguotos pranašystės apie busimąsias nelaimes.