Rožė

Antikoje buvo gerbiama pirmiausia jos simbolika mite apie Adonio, Afroditės (Veneros) mylimojo, mirtį, iš jo kraujo išdygusios pirmosios rožės. Jos dėl to tapo nemirtingos meilės ir atgimimo simboliu. Rožių šventė „Rosalia“ įsitvirtino senųjų romėnų mirtingųjų kulte nuo I a. ir buvo švenčiama įvairiose vietovėse tarp gegužės 11-os ir liepos 15-os. Šio papročio laikomasi Italijoje per Sekmines (domenica rosata). Vyno ir linksmybių dievo Dioniso šventės dalyviai būdavo apvainikuojami rožėmis, nes tikėta, kad jos atvėsina vyno karštį ir pristabdo norą prisigėrus išplepėti paslaptis. Taip rožė tapo ir tylėjimo simboliu, o penkialapės rožės raižiniais mielai puošiamos klausyklos. „Sub rosa“, t.y. po tylėjimo antspaudu, iš tikrųjų reiškia „po rože“. Krikščioniškojoje simbolikoje raudona rožė buvo kraujo, kurį liejo Nukryžiuotasis, alegorija, todėl dangiškoji meilė Dante’ės „Dieviškojoje komedijoje“ vadinama „Rosa candida“. Trubadūrų lyrikoje, priešingai, rožė reiškė apčiuopiamą žemiškosios meilės simbolį; kaip meilės simbolis rožė suprantama ir mūsų laikais. Baltoji rožė daugelyje padavimų bei legendų yra mirties simbolis. Bažnytinė ikonografija rožę kaip „gėlių karalienę‘ pavertė Dangaus Karalienės Marijos ir nekaltybės simboliu: viduramžiais rožių vainikėlius galėjo užsidėti tik „nekaltos mergelės“, Madona dažnai vaizduota „rožių vainike“. Alchemijoje raudona ir balta rožės yra dualinės sistemos raudona/balta, abiejų pirmapradžių principų Sulphur ir Mercurius simbolis, o rožė su septyniomis žiedlapių eilėmis nurodo į septynis metalus ir jų atitikmenis planetas. Kryžiaus ir rožės junginys yra rozenkreicerių, vienos Renesanso evangelinės krikščioniškos ezoterinės sąjungos, laikiusios save „išmintingąja kolegija“, simbolis. Šį simbolį sudaro penkialapė rožė kryžiuje, jis panašus į asmeninį Martino Lutherio antspaudą, vaizduojantį iš širdies augantį kryžių penkialapės rožės žiedo viduje. Johanno Valentino Andreae (1586-1654), kurio raštų dėka pasaulyje atsirado legendinė sąjunga, herbas buvo Andriejaus kryžius su keturiomis rožėmis kampuose. — Masoniškoji simbolika rožei teikia daug dėmesio. Laidojant sąjungos brolį jam į karstą dedamos trys rožės. „Trys Johanno rožės“ reiškia „šviesą, meilę, gyvenimą“; per Jonines ložė puošiama trijų atspalvių rožėmis (birželio 24-ą), kai kurių ložių pavadinimuose irgi minima rožė (ložė „Pas tris rožes“ — Hamburge, jos narys buvo G.E. Lessingas). Rozenkreicerių kryžius ir masonų simbolika pasireiškia J.W. Goethe’ės eilėraštyje „Paslaptys“, kur kalbama apie rožėmis apipintą kryžių. „Kas pristatė kryžiui rožes? / Vainikas pučiasi tikrai iš visų pusių / šiurkštus medis su minkštumu palydėti; lengvi sidabro debesys dangum plevena / su kryžiumi ir rožėmis pakilti į aukštesnę pakopą, / o iš vidaus teka šventas gyvenimas / trejopi spinduliai, kurie veržėsi iš vieno taško...“ — Baroko poetas W.H. Hohbergas (1675) rašė, kad „nėra rožių be dyglių“ (botaniškai teisinga: dygliai!): „Kaip niekuomet nepamatysi rožės be dyglių, / taip paprastai būna ir pasaulyje. / Su piktaisiais sumaišyti pamaldieji; šie žino / Dievas bus jam viskas, kai anie privalės degti.“ Tradicinėje kinų simbolikoje rožė vaidina kur kas menkesnį vaidmenį negu Vakaruose. Ji reiškia „meilę“, bet nėra meilės simbolis. Bockleris (1688) rašo apie rožės reikšmę: „Slapčiomis gėlės reiškia pilną džiaugsmų ir vilčių malonią būseną, gėles toliau sodina palikuonys kaip kilmingą dorybių paveldą ir turi gauti su garbingais darbais. Tarp tokių gėlių yra rožės... ir šioms gėlėms suteikta karališka garbė, nes jos reiškia išskirtinę atgaivą, laisvumą ir tylėjimą. Raudonos rožės visose istorijose pranašauja raudoną kraują, kurį kiekvienas turi lieti už laisvę, Tėvynę arba Bažnyčią; tada lygiai kaip raudona rožė Dievo rūpesčiu auga, didėja ir suklesti, taip turi ir karo pulkininkas kiekvieną valandą laukti, kada bus pralietas kraujas; o rožė buvo ypatinga garbė ir karo ženklas, pasak romėnų, Marsas gimęs iš rožės.“ — Heraldikos simbolikoje rožė būna stipriai stilizuotos formos (kaip lelija), dažnai žiedas matomas iš viršaus su palinkusiais lapeliais, ir ne tik penkialapė, bet ir su šešiais arba aštuoniais raudonos arba (retai) sidabrinės ar geltonos spalvos žiedlapiais. Garsiausi herbai su rožėmis yra Anglijoje — Jorkų (baltoji rožė) ir Lankasterių (raudonoji rožė). „Tiudorų rožėje“ sujungtos abi. Southamptono miesto herbe vaizduojamos dvi baltos ir viena raudona rožės. Vokietijoje herbus su rožėmis turėjo didikai Lippe ir Altenburgo biurggrafai, vėliau Lemgo ir Lipštado miestai.

Raktažodžiai:

Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Maksimalus ilgis: 70 simbolių