Povas
Povas, puošnus paukštis, kurio riksmas skamba panašiai kaip jo vokiškas pavadinimas Pfau (gr. tabs, lot. pavus), kilęs iš Indijos. Ten jis dėl savo puošnių uodegos plunksnų vėduoklės laikomas saulės simboliu.
Per Babiloniją, Persiją ir Mažąją Aziją pateko į Šamo salą ir ten tapo Heros šventyklos šventuoju paukščiu. V a. pr. Kr. povais kaip egzotiška retenybe Atėnuose buvo galima pasigrožėti už pinigus, o II a. pr. Kr. Romoje jie tapo šventaisiais Junonos gyvūnais. Indijoje kai kurie dievai vaizduoti raiti ant povų; Vakarų šalyse manyta, kad povas žudo gyvates, o tvaskančios uodegos plunksnų spalvos buvo priskiriamos jo sugebėjimui paversti gyvatės nuodus saulės substancija. Rytuose kurdų sekta jezidai („Velnio garbintojai“) povą Melek Taus (karalius povas) laikė dievų pasiuntiniu. Islame jis yra kosmoso arba didžiųjų dangaus kūnų saulės ir mėnulio simbolis. Net ir ankstyvojoje krikščionybėje vyravo pozityvus požiūris į povą. Jo mėsa laikyta netrūnijanti (Kristaus kape simbolis), pavasarį numetamos ir vėl atauginamos plunksnos buvo suvokiamos kaip atsinaujinimo ir prisikėlimo alegorija. Ir antikos laikų žmonės tikėjo, kad povo kraujas atbaidąs demonus. Neretai povas vaizduojamas Kristaus gimimo Betliejuje paveiksluose; du povai, geriantys iš vienos taurelės, reiškia dvasinį atgimimą, o cherubinai (angelai) dažnai turi keturis sparnus iš povo plunksnų. Jų „akys“ — tai dieviškoji visažinystė, o povo mėsa iki pat naujųjų laikų laikyta ligonį stiprinančiu maistu. Neigiamų bruožų atsirado tik ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“, kur sakoma: povas „vaikšto aplink, su džiaugsmu žiūri pats į save, purto savo plunksnas, pučiasi ir išdidžiai dairosi. Bet kai pasižiūri į savo kojas, piktai sukrykščia, nes jos visai nedera prie visos jo išvaizdos“. Kai krikščionis, pasak simbolinio išaiškinimo, mato savo privalumus, gali džiūgauti, „bet kai tu pamatai savo kojas, t.y. savo klaidas, tada šaukis Dievo ir neapkęsk neteisybės, kaip povas nekenčia savo kojų, kad pasirodytum išteisintas prieš [dangiškąjį] jaunikį“. Iš čia yra kilęs šiandien įprastas simbolinis aiškinimas, jau viduramžių bestiariumuose povą laikantis tuščiagarbiškumo, prabangos ir išdidumo (Superbia) simboliu. Čia turimas omenyje ir dvasinis pamokslautojas. „Giriamas povas pakelia savo uodegą, kaip kai kurie pagirti pamokslautojai prieš pataikūnus tuščiai puikuojasi savo siela. Kai jis išskleidžia savo uodegą, apsinuogina užpakalis, ir jis tampa pajuokos objektu tuščiai pūsdamas krūtinę. Taigi povui derėtų laikyti uodegą nulenkus apačion, kad viskas, ką daro mokytojas, būtų atlikta nusižeminus“ (Unterkircher). Baroko Kryžiaus kelio scenose Jėzus, iš kurio pagrobė drabužius, atgailauja už žmonių tuščiagarbiškumo nuodėmę, kurią simbolizuoja šalimais pavaizduotas povas. Minezingeriai šį paukštį laikė nepaprasto išdidumo įsikūnijimu: „Jis puikuodamasis vaikštinėjo šen ir ten, lyg būtų tikras povas“ (Hugo von Trimberg).
Kinijoje teigiamas požiūris į povą atėjo iš Indijos (deivė Sarasvatė joja ant povo, Indra sėdi soste, išpuoštame kaip povo uodega); povas (k’ung-ch’iao) įkūnija grožį ir orumą, atbaido piktas galias ir šoka matydamas gražias moteris. Povo plunksnos buvo Mandšu imperatorių rango ženklas ir laikytas vazose. Kinų soduose taip pat laikydavo povus. — Alchemijoje ribuliuojanti povo uodega (c'auda pavonis) kai kuriuose tekstuose ir paveiksluose yra ženklas, kad žemesnioji substancija pavirto aukštesniąja, kitur — nepavykusio proceso, kuris atnešė tik šlakus (caput mortuum — numirėlių galvas), simboliu. — Heraldikoje povas gana retas (grafų von Wiedu herbe; grafų von Ortenburgų šalmo brangenybė; povo uodegos plunksnos kaip Austrijos erchercogų šalmo brangenybė, didikų Schwarzenbergu, grafų von Hennebergų povo vėduoklė kaip herbo ant šalmo papuošalas ir kt.), tačiau herbuose jam suteikiama ne „Superbia“, bet teigiama reikšmė (prisikėlimas, blizgesys).
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).